Ir tada nusprendžiau įkvėpti

 Vėsus žiemos oras kaskart primena apie šaltį žmogaus kūno viduje. Tą šaltį, kurį jis pats susikuria. Ir taip neapdairiai tai padaro - šiltų jausmų dėka. Galbūt kažkam tai nuskambės kvailai, bet dabar mylėti neverta. Tiesiog neverta. Esame bepročiai, kad įsimylime būdami paaugliai ar jauni suaugę. Negalima apnuoginti savo jausmų ir švaistytis žodžiu myliu. Geriau tiesiog geisti žmonių. Juos dievinti. Norėti jų. Galvoti apie apkabinimus, bučinius ir glamones. Norėti jų fiziškai. Išprotėti dėl jų, turėti juos. Bet jokiu būdu jų nepamilti. Dažnai išvaizda būna apgaulinga ir mes pamildami įsipainiojame spąstuose. Tiesiog bendraujant reikia koketiškumo, bet ir šaltumo. Flirtuoti, bet neatsiverti iki galo. Skubėti nėra kur. Visada spėsi pamilti žmogų, kuris leidžia su tavimi laiką. Juk mylėti taip skauda. Ir aš turiu omeny ne tik tą skausmą, kai esi išduotas, pažemintas ar mylimo žmogaus patyčių objektas. Skauda ir tada, kai TAS žmogus priklauso tau. Tu velniškai bijai jį prarasti ir kaskart iš galvos veji lauk mintis ' O kas bus, kai viskas pasibaigs?...'. Tau skauda apkabinus jį ir pajautus kaip plaka jo širdis. Nes tu neištversi to laikotarpio, kai nebegalėsi to jausti. Skauda net tada, kai jis žiūri į tave. Kai jo akyse matai tolstančią valtį atvirame vandenyne. Tu bijai nudegti.

 Bet tai neišvengiama.

Moku skristi be sparnų

 Šaltas vėjo gūsis sudavė per veidą ir pasileidau bėgti. Bėgau siaura, neapšviesta gatvele, kuriai ir nereikėjo apšvietimo, nes neseniai iškritęs sniegas puikiai ją išryškino. Rankoje laikau po truputį gęstančią bengališką ugnelę. Ji taip nuostabiai dera prie šios aplinkos. Sustoju. Išpūčiau išorėn visus savo plaučius ir nusišypsojau plačia šypsena. Niekas to nematė, bet niekam to ir nereikia. Aš laisva. Priklausau sau. Bet ką iš tiesų reiškia laisvė? Daryti ką nori ir kada nori? Toli gražu, ne ne. Laisvė, tai, kai sniege palieki savo pėdsakus ir nesibaimini, kad pagal juos tave kas nors suseks. Kai įkvepi gryno oro tada, kai pats to nori. Kai skaičiuoji tą begalybę žvaigždžių aukštybėje, kurios negali pasiekti, bet gali svajoti. Juk svajoti niekas nedraudžia. Svajoti apie tai, kai vieną dieną atsitiks tai, apie ką tu bijai prabilti. Bijai, nes laisvė turi ribas. Viskas turi ribas. Bet tie, kas pajaučia tą tikrąjį laisvės skonį, yra toli už jų. Ten, kur juos pagauti bus sunku tiems, kurie nemoka džiaugtis paprastais dalykais. Dalykais, kurie daro gyvenimą gražesniu.

Bėgantys nuo savęs

Sėdėdama balkone ir žiūrėdama pro langą, matau netikėtai prasidėjusioje pūgoje palaidotą vakar dieną. Taip keista kaip greitai praeina tos dvidešimt keturios valandos ir ateina nauja pradžia. Nauji tikslai ir nauji nusivylimai. Kiekvieną rytą pabudę, sakome sau 'Šiandien viskas bus kitaip', bet niekada nieko nekeičiame. Paliekam viską vėl paslaptingajam rytojui, kuris galbūt netgi neateis. Ne, aš neturiu nieko omeny, bet gyvenimas toks nenuspėjamas, kad niekada negali nieko žinoti. Skęsti svajonėse, kaip ir savo kasdienėse problemose. Bandai bėgti, bet kojos būna prirakintos. O jeigu išsilaisvini, dažniausiai įsivarai save į kampą. Jauti deja vu, kaskart aplankęs tą vietą, apie kurią pats nežinodamas ilgai galvojai. Pasąmonėje turi tiek daug idėjų ir minčių, kurios galėtų palengvinti gyvenimą ir tau, ir aplinkiniams, bet visą tai tu palieki rytojui. Rytojui, kurio neužteks viskam padaryti. Rytojui, kuris nežinia kada ateis ir aš išvis ateis. Rytojui, kuris, kaip ir vakarykštė diena, lieka užpustytas pūgoje...

 

 

Saulės šešėlyje

 Būna tokių dienų, kad savyje laikai per daug įvairių prisiminimų ir emocijų. Ir niekur jų neišleidi. Vis kaupi ir kaupi. Kaskart prisideda naujo, bet tu bijai tai paleisti. Vakare, grįžus namo, klausai muzikos, kuri tave grąžina į tas akimirkas, žiūri nuotraukas, skaitai senus susirašinėjimus. Ir taip nori, kad visa tai pasiliktų dar bent minutei. Bet ką paaukotum, kad tik tai neištirptų kaip sniegas, dar nesulaukęs Kalėdų. Bet tu negali to kontroliuoti. Kad ir kaip būtų sunku. Kad ir kiek daužytum sienas ar lietum ašaras. Mūsų atmintis nėra ta vieta, kuri išlaikytų visus prisiminimus. Laikui ateinant, mes privalome juos paleisti ir pradėti kurti naujus. O tas laikas yra dabar pat. Nes visuomet laukiame tinkamo laiko, nors tokio net nebus. Mes patys pasirenkame laiką ir padarome jį tinkamu. Kiek galima graužti save už dalykus, kuriuos padarėme arba kurių nepadarėme prieš kelis mėnesius, metus? O gal prieš kelias dienas? Už tą nepasakytą 'Aš tave myliu' arba 'Sudie'? Dabar yra dabar ir dabar mes turime nebekartoti tų klaidų. Juk galvodami apie praeitį, palesime savo ateitį. Na ir kas, kad viskas dabar ne taip, kaip norime? Juk tame ir yra gyvenimo smagumas - pasiklysti, bet nebijoti eiti toliau ir ieškoti išėjimo. Niekada negalime žinoti ką sutiksime pakeliui. O rinkdami akmenukus, galime nepastebėti šalia gulinčio deimanto.

Vaikystės stebuklai

 Nežinau kodėl, bet viskas keista. Aplinka. Aplinkiniai. Viskas. Atėjo gruodis, o visur vien problemos. Semestro pabaiga - pažymiai lekia žemyn. Nuo renginių gausumo, jų organizavimo ir dalyvavimo sprogsta galva. Bet prie viso to dar ir pykčiai, negatyvios emocijos, ašaros, liūdesys. Gruodis juk stebuklų metas, argi ne? Na, bent jau kažkada buvo... Kažkada, kai buvome dar visai maži. Kai skaičiuodavome sekundes iki Kūčių, kad Kalėdų rytą bėgtume prie eglutės ieškoti savo ilgai lauktų dovanų. Kai ruošdavomės nemiegoti visą naktį, kad tik pamatyti tą paslaptingąjį Kalėdų Senelį, kuris toks dosnus ir visada žino slapčiausius mūsų norus. Galvoje tūnojo tūkstančiai klausimų "Kaip jis spėja? Iš kur jis žino?". O tada puft. Ir tai dingo. Taip paprastai. Dabar kasmet laukiame tų dovanų, apie kurias iš anksto pasitariame su tėvais. Nebesėdime prie eglutės visą naktį, bandydami sulaukti aušros ir nesumerkti akių. Dabar viskas kitaip. Kai kurie tiesiog nebetiki stebuklais. O jei ir tiki, kas iš jų? Juk tiesiog paprašę, mes to negausime. Nes šiais laikais ir norai kitokie. Ir jų daug, tačiau, deja, stengtis niekas dėl jų nebenori. O jeigu ir stengiasi? Dieve, kodėl viskas taip sudėtinga... Galvoje sumaištis. Kodėl viskas negali būti taip, kaip vaikystėje? Užsimanei Barbių namo ir gavai. Ir šypsaisi visus metus iki kitų švenčių. Nebėra stebuklų. Niekas nebenori tikėti. Gyvenimas išsipurvino.

Let the sun shine forever

 Šiandien nerašysiu nieko naujo. Turiu omeny nieko iš naujų minčių. Netyčia radau seną knygutę su milijonu labai gerų frazių ir akys užkliuvo už dviejų ilgiausių ir vienų vertingiausių, todėl nusprendžiau pasidalinti. :)

"Niekada neužmik nepasakęs brangiam žmogui labos nakties. Niekada neišeik, prieš tai nepasakęs sudie. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją atsiprašyk. Niekada nesakyk 'Nenoriu tavęs matyti', geriau žiūrėk į akis ir nieko nesakęs nueik. Nebijok pasakyti ačiū tėvams. Atsiprašau draugams. Myliu tam, kurį tikrai myli. Nepamiršk paskambinti tam, kurio pasiilgai. Padovanoti šiltą šypseną tam, kuriam tikrai to reikia. Parašyti tam, kuris tavo žinutės laukia. Ir nepamiršk, kad egzistuoji." 

"Sustok. Pažiūrėk į save. Tu žmogus. Tu gražus. Tu labai gražus. Ir gali būti bet kuo. Tu gali būti viskuo. Niekada nekęsk dėl to, kad kažkas sudaužė tau širdį, ar dėl to, kad apšaukė tėvai, draugas išdavė, trenkė tėvas, o gatvėje vaikas pavadino tave storu. Nesirūpink dalykais, kurių negali kontroliuoti. Verk tada, kai tau to reikia. Išsiliek tada, kada nori. Nesikabink į nemalonius prisiminimus vien todėl, kad bijai pamiršti. Paleisk dalykus, kurie praeityje. Pamiršk tai, ko neverta prisiminti. Gyvenk dėl kažko. Dėl savęs. Įsimylėk. Nustok mylėti. Vėl įsimylėk. Vėl nustok. Daryk tai tol, kol suprasi kas yra mylėjimas. Sakyk žmonėms kaip iš tiesų jautiesi. Miegok po atviru dangumi. Kurk. Svajok. Įkvėpk. Pasidalink kuo nors nuostabiu. Susipažink su naujais žmonėmis. Tiesiog, po velnių, gyvenk. Paleisk blogus dalykus ir gyvenk!"

Nežinau

 Juoda linija. Balta linija. Juoda linija. Balta linija. Ir taip nesibaigiančiai viskas tęsiasi... Slenka per gyvenimą atnešdama tai kažką nežmoniškai gero, tai velniškai blogo. Ir mes negalime to pakeisti. Kad ir kiek kartų klausčiau savęs "kodėl taip yra?" arba "kodėl man?", "kodėl dabar?", niekada nerandu atsakymų į tuos klausimus. Nežinau. Taip yra sudėliotas gyvenimas ir viskas vyksta taip, kaip turi būti. Skaudiname mes, skaudina mus. Įsimylime mes, įsimyli mus. Paliekame mes, palieka mus. Ir pasaulis sukasi ir sukasi... Palūžtame, bet tikėjimas, kad viskas pasitaisys, veda mus į priekį. Kartais mes apie tai pamirštame. Apie tai, kad jeigu atsitiko kažkas blogo, gero bus dvigubai daugiau, tiesiog reikia laiko. Mes nenorime laukti ir todėl darome tai, apie ką iš tiesų net nepagalvotume. Mes susiliejame su minia ir pasiduodame. Mažyčiai adatos bakstelėjimai priveda mus prie skardžio, ant kurio stovėdami turime tik du pasirinkimus: nušokti ir pamesti save arba atsukti pavojui nugarą, iškelti aukštai galvą ir grumtis. Grumtis dėl savo būties ir tų šūdų, kurie mėtosi tau po kojomis ir dar bando sugriauti tavo gyvenimą. Pažvelgti į problemą iš kitos pusės, įžvelgti kažką, dėl ko norėtum viską keisti, ir tada veikti. Nes net jeigu atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus nėra, mes privalome gyventi. Kovoti negalima pasiduoti. Kur kablelį padėtum tu?

Du plius du man visad bus penki

 Kaip ir kažkada sakiau, gyvenimas - labai keistas dalykas. Per visą tą laikotarpį, kol egzistuojame, mes tūkstančius kartų šypsomes, verkiame, patiriame absoliučius pasisiekimus arba katastrofiškas nesėkmes. Mes suklumpame, bet kažkur atrandame jėgų atsikelti, nors ir sakome, kad mums nepavyks. Būname tokie, kokie iš tikrųjų nesame. Apšmeižiame artimuosius. Kovojame. Rūpinames. Įsimylime ir atstumiame. Išplepame paslaptis. Pamirštame draugų gimtadienius. Nes galbūt tie draugai iš tiesų tokie net nėra? Galbūt tai eiliniai praeiviai, kurie tiesiog per ilgai užsibuvo netoliese? Dažnai mes pasimetame savo gyvenimo kelyje - susidedame ne su ta kompanija, apleidžiame sau skirtus ir mėgstamus darbus dėl kažko, ko negalime paaiškinti. Pykstames su tėvais, kad ir kokio amžiaus bebūtume, pykstames su draugais, pykstames ir su savimi. Mes bijome prisipažinti tam tikruose dalykuose, nes nesame tikri dėl pasėkmių. O kas tikras? Niekas. Ir visi tai žino. Bet iš to juk ir susideda visa gyvenimo prasmė. Kiekviena diena - tai dovana. Mes vis gauname tas dovanas, žinodami koks yra paskutinysis prizas. Bet nežinome kada jį gausime. Todėl reikia džiaugtis tuo, ką gauname ir turime dabar. O dabar mes turime šypseną, kuri mums nieko nekainuoja, o kažkam kitam gali atstoti visą pasaulį.:)

Praradau mėnulį, kol skaičiavau žvaigždes

 Nesuprantu kas man buvo pasidarę. Visus praėjusius metus nieko gero nenuveikiau ir tik nesąmones dariau. Išmečiau savo vienerius metus veltui. Ieškodavau kažkokių idealų vietoj to, kad tiesiog apsižvalgyčiau aplinkui. Juk dažniausiai taip ir būna - tai, ko tau reikia, būna šalia, tik tu nemoki to pamatyti. Išnaudojau daug žmonių, su kai kuriais labai negražiai elgiausi, įskaudinau n draugų, apleidau mokslus ir buvau tiesiog paskutinė kalė. Bet, manau, svarbiausia, kad tai supratau pati. Bandau taisyti savo klaidas, tačiau, deja, kai ko ištaisyti nebegaliu...
  Būna tokių draugysčių, kai dėl tavęs žmogus labai labai stengiasi. Aukoja savo asmeninį laiką tam, kad tau būtų geriau. Visą laiką tave linksmina ir prižiūri, kad nuo veido nedingtų šypsena. Jis dėl tavęs galėtų paaukoti visą gyvenimą ir padovanoti tau pasaulį. Bet tu tiesiog to neįvertini. Nežinau kodėl, bet tu manai, kad jis nevertas būti tavo artimųjų rate. Ir po kiek laiko, kai tu išsiaiškini savyje, kai supranti ko tau iš tiesų reikia, kad tau reikia To žmogaus šalia, būna tiesiog per vėlu. Šito aš irgi paaiškinti negaliu, bet tiesiog taip būna. Ir jeigu tas žmogus tau svarbus - tu darysi viską, kad jis būtų laimigas. Net jeigu jūs ir ne kartu...

Nerašysiu apie sniegą

 Galvoje viskas aukštyn kojom ir norisi tiek daug pasakyti, bet dingo įgūdžiai tai daryti. Atsiverčiau tuščią lapą, pasiruošiau rašyti ir... Net nesugalvojau normalaus pavadinimo. Ir tai nuvilia. Daug kas nuvilia. Ir aš begalę kartų nuvyliau save. Kiekvieną išgyventą dieną, ir šiandiena yra ne išimtis. Kažką ne laiku ne vietoje pasakai ar padarai ir BAM, jauti kaip slysta grindinys iš po kojų ir tu nebeturi atramos. Tada norisi kažkur pasislėpti, bet dažniausiai nėra kur. Tada bandai visko vengti. Nes manai, kad nelieka kito pasirinkimo. Bet pasirinkimas yra visada. Ir tik rašydama šias eilutes pati supratau kaip spręsiu savo problemą, nes tikrai ją spręsiu. Privalai kovoti toliau dėl savo atlikto darbo, net jeigu rezultatas ir nenudžiugino. Nes viską galima keisti. Viską. Niekada nebūna per vėlu. Na, nebent esi nuobodus bambeklis, kuriam labiau patinka, kai kiti už jį atlieka darbus, kuris geriau pagulės lovoje ir pažiūrės filmus, negu padarys kažką, kad tobulintų save kaip asmenybę. Jis geriau spjaus į savo nenusisekusį darbą ir nieko nebedarys. Na, nepavyko, matyt nebuvo lemta. Garantuoju, kad tokia mintis suktųsi jo galvoje. Bet ar tai yra tikras atsidavimas darbui? Ryžtas padaryti kažką gero? Naudingo? Esu tikra, kad ne. Net jeigu ir neįmanoma ištaisyti jau padaryto darbo, galima jį pasaldinti kitais dalykais. Sakydama pasaldinti, aš turėjau omeny ne į problemą cukraus įberti, o padaryti kažką tikrai tokio wow, kad visi žinotų, kad tu ne iš kelmo spirtas. Kad vienas nepasisekimas - tai visa ko pradžia. Kad tokių dalykų gyvenime bus dar ne vienas ir ne du. Juk iš klaidų mes mokomės. Ir aš rašydama užčiuopiau netgi kelias temas, tačiau prasiplėsti nenorėčiau. Ha, šis sakinys turbūt sugadino visa kilimą į susidomėjimą. Bet pabaigos nebus. Ne šiandien.

Jausmų raizgalyne

 Manau, kad kiekvienas patyrėme tą jausmą, kai bandome sumeluoti patys sau. Na, jei dar nepatyrėte, tai anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Tas melas būna įvairus, bet dažniausiai meluojame sau dėl jausmų. Jausmų, kurių nebejaučiame arba tų, kurių nenorime jausti. Nebūtinai tai turi būti susiję su antra puse, kartais tiesiog susipykstame su draugu ir nustojame bendrauti. Vat tiesiog. Bet gulime vakarais lovoje ir negalime užmigti, nes kamuoja mintys ką padaryti, kad susitaikyti. Ir dažniausiai taip būna todėl, kad bijome pripažinti sau, kad tai pabaiga. Kad žmonės mūsų gyvenime keičiasi. Jie būna lygiai tiek, kiek jiems reikia būti. Bet mes bijome paleisti tas akimirkas, kai buvome iš tiesų laimingi.
 Tačiau gyvenimas nebūtų gyvenimu, jeigu jis neatsiųstų mums naujų išbandymų. Naujų pažinčių, draugų, naujų simpatijų. Irgi dažnas atvejis, kai susipažįstame su žmogumi, bet jis kažkuom nepatinka. Na, gal jis būtų visai ir normalus, bet kažkas su juo ne taip. Leidžiame su tuo žmogumi minimumą laiko ir tik kompanijoje. Ir po kiek laiko, patys to nepastebėdami, pajaučiame, kad mums patinka su juo būti. Kad tas žmogus sugeba prajuokinti. Paguosti. Rūpintis. Ir tiesiog būti. Būti tada, kai to labiausiai reikia. Ir mes nenorime to pripažinti, nes jis mums iš pradžių juk nepatiko. Ir visiems sakėme, kad nepatiko. Bet galiausiai tenka pažiūrėti tiesai į akis. Nustot meluoti sau ir pasakyti tam žmogui, kad gal jis visai ir smagus, ir laikas praleistas su juo nenuobodus. Tiesiog neapsunkinkime nieko. Juk jeigu priimsime akivaizdžius dalykus ir visada kalbėsime atvirai, viskas taps žymiai paprasčiau. Ir šypsena veide atsiras dažniau.:)

If I stay

 Niekada negalime nuspėti kas bus. Kas bus tolimoj ateity, arba kas nutiks tuo pat, už kelių minučių. Galbūt tai bus nieko nereiškiantis įvykis, o galbūt tai, kas gyvenimą apvers absoliučiai aukštyn kojom. Ir mes pasimesime.
 Įsivaizduokite situaciją: jūs, mama, tėtis ir mažasis broliukas. Laiminga šeima. Jums nieko netrūksta, nes turite vienas kitą ir ta meilė šildo kiekvieną dieną. Ir staiga vienas visiškai netikėtas įvykis - avarija - kurios metu liekate vienas. Turite senelius. Šeimos draugus. Savo draugus. Antrą pusę. Bet visa tai - ne mama ir ne tėtis. Ir ne jaunesnysis brolis... Jūs turite pasirinkimą - likti ar išeiti. Kas tada?
 Šis klausimas kamuoja mane nuo vakar vakaro. Velniškai sudėtinga situacija. Pirma mintis buvo, žinoma, kad likti. Juk aš dar net pusės savo gyvenimo nenugyvenau. Dar tiek nesveikai daug reikia pamatyti, pajausti ir sužinoti. Bet, kita vertus, tu grįši į gyvenimą ir nebe sulauksi tėvų šilumos. Jų patarimų bei palaikymo sunkiausiais gyvenimo momentais. Tu nerėksi ant broliuko, kad jis sugadino tavo dailės piešinį arba suvalgė tavo picos gabaliuką. Tu su juo nesimuši ir nemokysi jo važinėti ant dviračio. Viskas bus kitaip. Viskas...
 Bet aš likčiau. Ir žinote kodėl? Tam, kad įrodyčiau tėvams, kad aš esu stipri ir noriu, kad jie manimi didžiuotųsi. Aš žiūrėčiau į gyvenimą kitom akim ir viską daryčiau kitaip. Ir dabar darysiu kitaip. Nes reikia gerbti kiekvieną gyvenimo akimirką. Kiekvieną, kol kvėpuojame ir galime pamatyti saulės šviesą. Kol turime žmones, pas kuriuos galime sugrįžti ir, kurie mūsų laukia. Kuriem mes esame reikalingi. Nes daugiau nieko ir nereikia. Mes turime viską, tik, deja, pradedame tai vertinti, kai būna per vėlu.

P.S. įrašas parašytas vienu įkvėpimu po peržiūros filmo "If I stay" - rekomenduoju! :)

Rytmečio saulė

 Naktis, o už lango pliaupia lietus. Orai atvėso ir kuo toliau, tuo labiau nesinori lįst laukan. Lietus man patinka, nieko blogo nesakau, bet pastaruoju metu jis mane liūdina. Kiekvienas lašelis, nukritęs iš viršaus - tarsi kažkieno siela, palengva smunkanti žemyn, nežinodama kas jos laukia. Nežinodama, ją sutiks kažkas, ar teks likti vienai. Pamestai ir niekam nereikalingai. Ta siela, ji turi daug tikslų, svajonių. Ji nori gyventi, bet jai reikia pagalbos. Kaip sakoma, vienas lauke ne karys. Bet mūsų visuomenė tapo nežmoniškai narciziška ir nebe suvokia tokio dalyko, kaip bendradarbiavimas tolerancija. Dabar kiekvienas perskaitęs šį sakinį, pagalvos "Taip, tiesa, reikia būti tolerantiškiems, nesityčiokime vieni iš kitų, patyčios blogai", o po kelių dienų, o gal net valandų, esu tikra, kad iš ko nors pasityčios. Tame ir problema. Mes tik kalbame ir kalbame, bet liežuviu darbų neatliksi. Kaip pasakė man vienas išmintingas žmogus - "Gali perskaityti tūkstančius knygų, kaip pasigaminti stalą, bet kol pats nepaimsi plaktuko į savo rankas ir nepabandysi pagaminti to stalo, tol tau nesigaus." Tai gal pats laikas savo tikslų raizgalyną paimti į rankas ir kažką daryti, o ne tik kalbėti? Ir padėti ne tik sau, bet apsižvalgyti aplinkui. Juk nei vienas nesame tobuli, dauguma klystame ir todėl turime neleisti kitiems kartoti savo klaidų. Pats laikas atplėšti savo makaulę nuo ekranų ir baigti spaust like ant kiekvieno post`o, apibūdinančio tavo šūdiną gyvenimą ir eiti daryti taip, kad tas lašelis, krentantis iš viršaus, kuris esi tu, pasiekęs žemę būtų pilnavertis. Prisisėmęs daug naudingo, padaręs daug gero, daug nuveikęs, laiką leidęs turiningai ir žinantis, kad nesigailės pragyvenęs būtent tokį gyvenimą.

Mes Y kartos vaikai

 "Juos atpažįstate iš tolo. Jie sėdi kavinėse su ryškiais converse sportbačiais ir suplyšusiais džinsais, pasidėję ant kelių naujutėlaičius nešiojamuosius kompiuterius, o šalia popieriniame puodelyje vėsta kava. Kartkartėmis jie su draugais susiglaudžia galvomis, kad pasidarytų bendrą nuotrauką (arba penkiolika, iš kurių atrinks vieną gerą). Bet dažniausiai tiesiog atrodo atitrūkę ir nekreipia dėmesio į sėdinčiuosius šalia, nes nuolat žvilgčioja į savo išmanųjį telefoną. Tiesa, draugai tikriausiai to nepastebės, nes jie taip pat nuolat dirsčioja į savuosius."

 Ar tai perskaitę radote kažką pažįstamo? Galbūt atpažinote save supančią aplinką? Bet veikiausiai atpažinote patys save. Su šia įžanga ir pradėsiu savo naująją ir be galo įdomią temą apie mūsų realybę. Esu beveik 100% tikra, kad visi sutiks su tuo, ką aš pasakysiu.

 Pagal kokį bruožą lengva būtų atpažinti Y kartos žmogų? Kaukšėjimas klaviatūra. Akys, įsmeigtos į ekraną. Technologijos. Internetas, dar daugiau interneto ir nenumaldomas noras būti visada prisijungusiam. Sunku būtų įsivaizduoti situaciją, kurioje šiuolaikiniai jaunuoliai nelaikytų rankose telefono. Tačiau su šitiek gaunamos informacijos ramūs jie atrodo tik iš šalies. Iš tiesų jie įsitempę daugiau, nei norėtų pripažinti, o viena būdingiausių baimių - baimė pražiopsoti. Pražiopsoti kažką svarbaus, kažką reikšminga. Šioje margoje ir nuolat besikeičiančių šviežių naujienų karuselėje kasdien atsiranda nauja pramoga, ir tu nenori būti tas, kuris prie jos atbėgs paskutinis (sukaitęs, uždusęs ir be pop kornų).
 Nenorėdami, kad taip atsitiktų, Y kartos jaunuoliai prie interneto sėdi prisijungę nuolat. "Cisco" naujausias technologijų tyrimas atskleidžia, kad devyniems iš dešimties jaunų suaugusių rytinis telefono tikrinimas yra tokia pat būtinybė kaip dušas ir dantų valymas. Sėdėdamas prie stalo su tėvais, Y kartos atstovas desperatiškai tikrina, ką veikia jo draugai, o susitikę su jais ima nekantriai maigyti telefoną - gal dar kas nors parašė? Net linksmai leisdamas laiką negalės atsikratyti įkyriai limpančios minties: "O gal dabar, šią minutę, kažkur kitur vyksta kažkas dar geresnio?" Net vidury nakties, kai Y kartos jaunuolis galiausiai nusprendžia užvožti nešiojamąjį kompiuterį, užgesinti šviesą ir eiti miegoti, įsirangęs į lovą jis būtinai bandys tamsoje sugraibyti ant naktinio stalelio gulintį mobilųjį telefoną. Tik dar kartą pasitikrinti facebook. Paskutinį. Galbūt kažkas paspaudė like.
 Kiekvienas like svarbus. Jei paklaustumėte šios kartos jaunuolio, ar dažnai būna, kad įkėlęs nuotrauką į socialinį tinklalapį jis tiesiog ją pamiršta ir eina užsiimti kitais reikalais, sąžiningas atsakymas greičiausiai bus "ne". Smalsaudamas, ištroškęs dėmesio, jis prisijungs vis iš naujo ir džiaugsis sulaukęs virtualių draugų reakcijos.
 Tuštybė? Galbūt. Tačiau ar turi jie kitą pasirinkimą? Socialinė medija neatsiejama nuo technologijų pažangos, o gyvenimas verda internete - jei nori susirastu draugų ar būti pastebėtas, turi būti prisijungęs.
 Esate girdėję posakį "Kiekvieno nagai į save riesti"? Sakoma, kad Y karta, kuri ypač linkusi sutelkti dėmesį tik į save ir dar kitaip vadinama "AŠ karta", ypatingai atitinka šį posakį. Tėvai, televizija, filmai ir mokyklų programos nuo mažens jiems kalė į galvas, kad jie yra ypatingi, ir įpūtė tokio pasitikėjimo savimi, kokio galima pavydėti.
 Nuo vaikystės pripratę gauti aukso žvaigždutes už penkioliktą vietą varžybose, jie patiria sumišimą ir užima gynybinę poziciją, jeigu nėra apdovanojami vien už dalyvavimą ir pastangas.

 Na, tai ar daug atsiras nesutinkančių su šiuo straipsniu? Nebent tik tie, kurie nori meluoti patys sau. Technologijos iš tiesų gadina visuomenę, bet kai šitaip srautais mes į ją pasileidžiame, ar likę turi pasirinkimą daryti kitaip?

 Įrašas parašytas remiantis "Psichologija TAU
M. Pajarskaitės straipsnis"

Tatuiruočių menas

 Dažnai sulaukiu klausimo 'Ar tavo tatuiruotė tikra?' taigi sakau TAIP, ji tikrų tikriausia. O jei nežinojote, sveikinu, dabar sužinojote, kad ją turiu. Kas čia keisto, kad šešiolikmetė paauglė turi tatuiruotę? Nieko. Mano nuomone. Whatever. Tatuiruotė - piešinėlis ant belenkokios kūno vietos. Aš saviškę pasidariau už dešinės ausies ir tuojaus papasakosiu visą istoriją kodėl ir kaip išvis tai nutiko!
Ilgą laiką svajojau apie auskarą bamboje, tačiau maniau, kad neturiu tam tinkamos figūros. Praėjusią vasarą galiausiai nusprendžiau tikrai vertis auskarą. Susitaupiau pinigų, viskam buvau pasiruošusi ir tą dieną, kai jau turėjau vertis, kažkas susišvietė galvoje ir nusprendžiau darytis tattoo. Iškart žinojau, kad noriu plunksnelės, nes ji man labai daug ką reiškia, tačiau negalėjau apsispręsti kur ją darytis. Norėjau tokios vietos, kur tattoo nekristų kaskart man į akis ir nenusibostų. Ir tada nusprendžiau - už ausies. Susitariau dėl laiko ir susižinojau kainą. Viską susiplanavau ir laukiau rytdienos, kol pagaliau ją pasidarysiu. Tėvams, žinoma, nepasakiau nieko. Kitą dieną laikas ėjo nežmoniškai lėtai,galvojau nesulauksiu, bet baigus darbą iškart lėkiau susitikti su drauge ir darytis tattoo. Buvo be galo baisu. Širdis daužėsi kaip nesava ir tada mane pakvietė. Atsisėdau kėdėje ir sustingau. Man pakliuvo be galo mielas vaikinukas, pradėjo su manimi bendrauti ir sakė nebijoti. Buvo labai miela! O tada prasidėjo.. Jei atvirai, iškart net nepajutau, kad jau. Lol. Prasėdėti nejudant gan ilgą laiką buvo sunkoka, bet verta! Kai tik viskas pasibaigė, buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Žinoma, iš pat pradžių vaizdas buvo gan šiurpokas, nes visas piešinuko plotelis buvo paraudęs ir  vietomis kraujavo. Tačiau visą tą dieną ir dar daug laiko po to vaikščiojau išsišiepusi iki ausų. Praėjus dviems savaitėms tėvai pastebėjo, bet ramiai sureagavo ir patys labai susidomėjo.
 Šiuo metu metai, kai ją turiu ir nei trupučio nesigailiu. Ateityje planuoju pasidaryti dar kelias, bet ir vėl kur nors užslėptas, kad ne iš karto pamatytų aplinkiniai!

Sunku matyt ir negalėt

  Ką reiškia iš tiesų ilgėtis žmogaus? Kada jaučiamas tas tikrasis ilgesys? Kai tau brangus žmogus išvažiuoja ir tu jo nematai? Tai tikras ilgesys? Ar tada, kai pabūni su artimu žmogumi, grįžti namo ir pajunti, kad tau jo jau trūksta? Gal tai? Na, jei iš tiesų tai, mano nuomone, nei vienas...
  Aš manau, kad tikrasis ilgesys būna tada, kai matai žmogų kasdien. Būni su juo nuo ryto iki vakaro ir negali jo apkabinti. Nors... Koks dar apkabinimas, jei net pakalbėti su juo negali, nes jis tiesiog to nenorės. Nusisuks, išeis, nusispjaus, padarys bet ką, kad tavęs išvengti. O tau kartais spaudžia širdį. Taip smarkiai, kad net jauti skausmą. Mano nuomone tai sunkiausias ilgesys. Kai kartais norisi tiesiog su juo pabūti. Už tą nuostabų laiką, kurį kažkada praleidote. Tiesiog pabūti, nieko daugiau. Bet velniškai sunku. Sunku pamiršti, atleisti ir kartais tiesiog nugali baimė. Baimė, kad vėl tas pats žmogus įskaudins arba nuvils ir tau vėl teks iškęsti viską iš naujo...

Dviveidės asmenybės

 Nekenčiu dviveidžių žmonių. Velnio vaikai. Jie turi degti pragare. Vemiu nuo jų kaukių, ypač tada, kai žinai visą tiesą, o jie ir toliau vaidina savo spektaklį. Visą laiką būni lėlytė jų teatre, tampoma siūlų pagalba.
 Iš pradžių viskas prasideda gražiai, jūs tiesiog leidžiate laiką, kartu juokaujate, bandote pažinti viens kitą. Galiausiai tu atveri jam duris ir įsileidi į savo pasitikėjimą. Jis tavęs nenuvilia - pasitikėjimas vis stiprėja. Kartais nedidelis pyktis, bet tu žinai, kad viskam yra paaiškinimas ir atleidi. Juk pyktis normalu, tai tik suartina. Kartais pykčiai būna rimtesni, galbūt su ašaromis. Aplinkiniai tau sako koks tas žmogus blogas, kad yra pasaulyje geresnių, jis ne toks, kaip atrodo.... Tada pasiklausai jo versiją ir, žinoma, patiki juo. Ir taip kiekvieną kartą. Galiausiai visi jausmai ir pasitikėjimas slopsta.. Kol vienas svarbus įvykis nesugriauna to galutinai. Bam. Ir tuštuma. Visą laiką buvai žaidimo dalis ir dabar karalius nusprendė tave išmesti. Pralaimėjai ir likai įskaudintas. Ir pikčiausia tik ant savęs, nes tau sakė... Bet tu nesiklausei...

Dainų šventė

 Dainų šventė - laikotarpis, kupinas tūkstančio skirtingų emocijų,o ten praleistas laikas yra tobulas!

  Šiuo metu Vilniuje vyksta Dainų šventė ir vienas pagrindinių renginių yra "Ansamblių vakaras", kuriame aš ir dalyvavau Liepos 3d. Esu be galo laiminga, kad teko ten sudalyvauti, nes įspūdžių prisirinkau nemažai ir dabar žiauriai liūdna nuo tos minties, kad viskas baigėsi...
 Praeitą sekmadienį buvo pirmoji repeticija. Atėjome patys nežinodami ko tikėtis, nes su visais šokiais buvo begalo daug pykčių ir nesutarimų. Sėdėjome Kalnų parke nuo pietų, gavome skanaus maisto pavalgyti, parepetavome, be perstojo ir daug lijo, galiausiai belenkaip pavargę vakare grįžome namo.
 Kitą dieną repeticija prasidėjo nuo ryto iki dar vėlyvesnio vakaro. Vėl lijo. Bet su tokia linksma chebra, kaip maniškiai, net per lietų neliūdna! Repeticijų laikas slinko labaai lėtai, bet mus, žinoma, per ilgesnes pertraukas išleisdavo į miestą. Labai susibendravau su trejomis panelėmis iš savo grupės ir mes kartu taip ir praleidom visas repeticijas. Niekada negalvojau, kad su jomis galėsiu šitaip suartėti. Taip supratau frazės 'Nespręsk pagal knygą iš jos viršelio' teisingumą. Su jomis žiauriai linksma ir, manau, kad jei ne jos, aš mirčiau tose repeticijose.
 Trečia diena. Kitame kolektyve pastebėjau simpatišką vaikinuką ir mes keturios pradėjom kurti planą kaip man su juo susipažinti. Per ilgesnę pertrauką nuėjome į McDonald`ą pavalgyti, ten prasėdėjom porą valandų ir juokėmės visiškai iš nieko. Vien pažiūrėdamos viena į kitą. Lol. Na, bet tądien taip ir neužkalbinau paslaptingo vaikinuko, kurį tarpusavyje pradėjome vadinti Luku.
 Ketvirta diena. Mes ir vėl visada keturios. Niekada nepaliekam viena kitos. Jos vis drąsindavo mane prieiti prie Luko, tačiau aš kaip visada ieškodavau momento. Bet buvo ir geroji pusė, man atrodė, kad jis mane pastebėjo, nes dažnai kai atsisukdavau į jį, jis stebėdavo mane. Of course būdavo awkward, bet ir mieela, ohh. Tą vakarą buvo generalinė repeticija, atėjo labai daug žmonių ir mums buvo visiškas fail, nes kai kurie šokiai totali tragedija. Tačiau jausmas buvo lyg šventė jau tą dieną. Atidavėm visas jėgas ir apie puse 3h nakties parsiradau namo. Buvau begalo pavargusi, bet taip ir neužkalbinau Luko. Nežinau kodėl, bet atsigulusi į lovą pradėjau ieškoti jo per fb. Apie jį žinojau tik tiek, kad jis iš Utenos. Nei vardo, nei nieko. Ir nepatikėsit, bet aš jį radau! Sužinojau jo vardą (deja, jis ne Lukas) ir ramiai sugebėjau užmigti.
 Paskutinė (koncerto) diena. Atėjom vėl iš ryto į aikštę su gera nuotaika. Vėl repeticija. Bet nelijo. Tą dieną išvis beveik nelijo ir tai buvo geriausia, ką galėjome gauti tądien, nes lietus mums gadino visus šokius. Tada pasakiau sau, arba šiandien, arba niekada. Ir tos trys mano draugės privertė mane nueiti su juo pasikalbėti. Ir aš tai padariau. Buvo žiauriai awkward, ypač tai, kad visiškai nežinojau ką sakyt... Bet anyway. Baigėsi repeticija ir bėgome ruoštis koncertui. Pasidažėm, apsirengėm ir daug daug pridarėm nuotraukų atsiminimui. O tada reikėjo jau ruoštis savo šokiui. Nuėjau su viena iš draugių į savo pusę ir, kai pamačiau kiek ten sėdinčių žmonių.... Jų buvo dvigubai daugiau, nei praėjusią dieną. Bet viskas buvo super nerealiai tobula. Viską sušokom, šypsojomės, laimė liejosi pro kraštus. Pačioje pabaigoje, po visko, padėkojome savo vadovei, kurios dėka mes ir sudalyvavome šioje šventėje, visi padarėm bendrą hug`ą ir pavargę, bet begalo laimingi, iškeliavome namo! 
 Kitą rytą atsikėlus net ašarą išspaudžiau dėl to, kad viskas baigėsi... Kad ir buvo repeticijų metu aplankiusi mintis 'Kokio velnio aš čia sėdžiu ir išvis kodėl mes čia dalyvaujame?', dabar, viską prisiminus, širdis pradeda daužytis kaip nesava, o kvėpavimas sekundei sustoja...

Tobula - per prastas žodis tai apibūdinti

 Kaip buvau pasiilgusi to jausmo, kai, pamačius žmogų, šypsena nedingsta nuo veido, o viduje viskas aukštyn kojom. Jo akys - veidrodis, į kurį galėtum žiūrėti nenusukdama žvilgsnio. Nuo jo balso pradeda virpėti širdis, o ypač jei jis kreipiasi į tave. Kiekvieną kartą vos susilaikai jo nepabučiavus, o kai tai nutinka, nebegali sustoti. Kai būni su juo, nieko nebereikia. Atrodo, kad tuo metu turi net daugiau, nei reikėtų. Kai jis apkabina, jautiesi saugi ir nieko nebebijai. Visos problemos išnyksta ir nebesinori išeiti. Norisi visada būti tik su juo. O kai bent trumpam išsiskiriate, mintyse tik jis. Ir tu kaip idiotė stovi stotelėje ir šypsaisi, nes tau gera vien nuo minties, kad jis kažkur ir galbūt galvoja apie tave. Kas 10 minučių tikriniesi telefoną su mintimi 'Gal jis parašė?' ir, kai galiausiai žinutės nerandi, parašai pati, nes tu nebegali be jo. Tau reikia jo kaip oro, nes kitaip uždusi. Būnant su juo, netrūksta nieko. Ir gyvenimas tampa nuostabus. Tada esi pati laimingiausia ir švyti, nes tai daugiau nei tobula. Kiekvieną naktį eini miegoti ir galvoji apie jį, kiekvieną rytą keliesi ir vistiek galvoji apie jį. Nes jis - tai viskas, ko tau reikia.
 

Gyvenu dabartimi

Kartais man atrodo, kad žmonės iš tiesų negyvena, jie tik vaizduojasi, kad gyvena. Rytais keliasi, atlieka savo darbus, vakare gulasi į lovą. Sukasi rutinoje. Kas čia blogo? Ogi tai, kad dažniausiai jie tai daro dėl savo praeities arba ateities. Vieni rūpinasi tuo, kas su jais bus, o kiti vis dar nepaleidžia savo senų nuoskaudų ar problemų. Neseniai supratau, kad tai neteisinga. Reikia mėgautis akimirka, nes tokios gali ir nebeturėti. Reikia džiaugtis viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Mokėti priimti problemas, jas spręsti ir džiaugtis rezultatu. Dabar puse savo gyvenimo mes skiriame kažkokiam tikslui, kurio galbūt net nepasieksime. Žinoma, turėti tikslą yra puiku, nieko nesakau, bet gyventi čia ir dabar dar nuostabiau. Kai iš to, kas atsitinka, tu pasiimi viską sau. Kai mėgaujiesi kiekviena savo gyvenimo akimirka. Štai kur gyvenimas. Tu negalvoji apie tai, kas atsitiks, jei dabar bus taip. Tu tiesiog tai darai, nes to nori! (Na, žinoma proto ribose) Tiesiog visada bet kokia kaina reikia siekti to, ko nori ir džiaugtis tuo, ką turi. Nes kai mirsi ir to nebeturėsi. Arba jei prarasi, niekas nesugrąžins. Svarbiausia suprasti, ką turi ir vertinti tai dabar. Būtent šią akimirka. Ne rytoj ir ne poryt, o šiandien.

Liūdna, bet ką padarysi

 Koks jausmas mylėti, bet nebūti mylimam? Kai viskas būna nebesvarbu, o mintyse tik tas žmogus. Tu pamatai jį ir veide automatiškai atsiranda šypsena. Gaudai jo žvilgsnį. Jo šypsena tobuliausia. Dievini jo kalbą. Dievini tai, kaip jis taria tavo vardą. Nes niekas taip nemoka. Tik jis. Su nekantrumu skaičiuoji minutes iki jūsų sekančio susitikimo. O netikėti susidūrimai būna geriausia, kas nutinka per visą dieną. Džiaugiesi galėdamas jį pralinksminti. Nes tau svarbiausia, kad jis jaustųsi gerai. Tu gali nemiegot visą naktį, jei tik jam nuo to bus geriau. Tu pasiruošęs jam paaukoti visą pasaulį. Nebematai jame trūkumu. Ir viskas būtų buvę taip gerai! Jeigu ne svajonė... Viskas taip gražu ir, atrodo, o kas čia sudėtingo? Bet didžiausia problema - tau jis rūpi, tu jam ne. Ir tai dažna situacija, kai tau patinka kažkoks žmogus, o tu jam... Deja... Ir man irgi taip buvo. Na, esu buvusi abejose situacijose ir abi yra vienodai skaudžios, bet, visgi, manau, kad skaudesnė, kai tu myli, o tave atstumia. Mėgaujasi tavo suteikiamu dėmėsiu, bet žino, kad vis tiek tuoj tave numes. Nekenčiu tokių žmonių. Nekenčiu jų egzistavimo. Nekenčiu to, kad dažniausiai įsimylime netinkamus žmones. Žmones, kurie mums atrodo tobuli, tačiau tokie nėra. Gal ir tampi jiems kažkiek reikalingas, tačiau jie vistiek tave įžeis. Įžeis tuo, kad bus su kitais. Ir jiems nesvarbi tavo nuomonė. Nes tu jiems niekas. O tu stengiesi. Iš paskutiniųjų stengiesi atiduoti save ir įdėti visas likusias jėgas į tą žmogų. Net skaudindamas tave, jis lieka tau viskuo. Ir tu be galo bijai jį prarasti, nes jei prarasi jį, atrodo, kad prarasi visą pasaulį...

 

Šiuolaikiniai vaikai - o gal jau suaugusieji?

 Šiaip ilgai galvoju apie tai, kad reikia parašyti kažką įdomesnio, o ne tik nesąmones apie save ir tadadam! Sugalvojau. Nežinau ką gero įraše papasakosiu, o ką blogo ir kiek iš viso to bus nusišnekėjimas, bet anyway.
 Man didelį pasišlykštėjimą kelia mūsų laikų vienuolikos - keturiolikos metų vaikai. Nors man pačiai tik šešiolika, bet juk visiems ne paslaptis kas vyksta aplinkui. Prieš porą dienų ėjau pro kioskelį netoli mokyklos, stovi ten dvi maždaug dvylikos metų mergaitės ir ištrauka iš jų pokalbio buvo tokia:
 - Alaus?
- Jo.
- Iš skardinių ar butelio?
 Rimtai?? Mergaitės?? Ir dar dvylikos metų?? Kas vyksta su pasauliu? Nebeįmanoma nieko atpažinti! Panelės trylikos metų kelia į facebook nuotraukas, atstačiusios savo suspaustus papus arba išriestas šiknas, o paskui verkia, kad buvo išprievartautos. Einant į mokyklą už kas antro kampo pamatau bent po du šeštokus - septintokus su cigarete rankoje. Ar tai normalu? Manau, kad ne. Aš būdama vienuolikos metų verkdavau dėl to, kad gimtadienio proga negavau Bratz lėlės, o dabartiniai vaikai verkia dėl to, kad negavo Iphone 5! Na ir, žinoma, dar vienuolikmečiai verkia dėl to, kad išsiskyrė su savo antra pusele. Taip, suprantu, bėga laikas, viskas keičiasi, pasaulis tobulėja, bet tuo pačiu ateinančios kartos darosi vis kvailesnės! Juk sėdėdami prie kompiuterio ar naršydami išmaniajame - nieko nepasieksime. Mūsų karta greičiausiai bus paskutinioji, kurie mokėdavo rėkti garsiai, kad išgirstų visi draugai, kad kvieti juos į kiemą. Tie, kurie mokėdavo užlipti į aukščiausio medžio viršūnę ir iš ten šokti į milžinišką kupetą šieno, nebijodami nusibrozdinti kelio. Tie, kuriems dar 5 minutės pabūti lauke su draugais - buvo Dievo dovana. Tie, kuriems patikdavo viską tyrinėti ir sužinoti patiems, o ne perskaityti apie tai google. Nes mes turim daugiausia gyvenimiškos patirties. O kas bus toliau... Net baisu pagalvoti.
Taigi, manau, kad šuolaikiniai vaikai per daug skuba užaugti ir vertybėmis, kuriomis jie turėtų džiaugtis, teks mėgautis suaugusiems...

Pasimetusi nusivylime

 Ar kada nors jautėt tą jausmą, kai kažko labai labai nori ir iš visų jėgų bandai to pasiekti? Įdedi kiekvieną dalelę savęs į tikslo įgyvendinimą, o tada bumt! ir žemė paslydo iš po kojų, ir tu jau guli. Tiek laiko lipai aukštyn su viltimi, kuri tau neleisdavo pasiduoti ir staiga... nukritai. Bet žinote kas šioje situacijoje skaudžiausia? Kad artimiausi draugai žinojo, kad tu vistiek prieisi bedugnės kraštą, iš kokios pusės beeitum. Ir jie tylėjo. Nors galėjo iš karto pasakyti, kad šis dalykas ne tau. Kad liks tik skausmas ir randai. Bet ne. Jie tik šypsojosi netikra šypsena matydami, kaip tu džiaugiesi artėjant link svajonės, nors giliai širdyje jie žinojo...
 Dabar norisi bėgti. Nežinau kur, tiesiog bėgti, nes likti per daug skauda. Norisi rėkti, klykti iš visų jėgų, bet, kad niekas negirdėtų. Įdėta tiek nenusakomai daug pastangų.. kam?  Kad suteiktum kitiems laimės, o paskui pats kentėtum? O Dieve, pasaulis toks neteisingas... Noriu išeit. Ne, ne iš gyvenimo, o išeiti tolyn nuo visų. Ten kur būčiau viena ir niekas neskaudintų. Ten kur visiška tyla... Tyla be melo...

Geriausia draugė

 Ne per seniausiai supratau kas iš tiesų yra mano geriausia draugė ir ką ji man reiškia. Nusprendžiau parašyti šį įrašą, nes žinau, kad ir ji tai perskaitys, ir galbūt netgi nusišypsos.
 Su ja susipažinome prieš ketverius metus, kai penktoje klasėje ji atėjo į mano klasę. Dar prieš ją pamatant realybėje, labai norėjau su ja susipažinti, net nežinau kodėl, galbūt jau tada jaučiau, kad mums lemta tapti draugėmis. Nuo to laiko iki tos dienos, kai supratau, kad geresnių už ją nėra, buvo visko - abi turėjome įvairių kitų draugų, kartais nebendraudavome (nors ir buvome klasiokėmis), kartais tiesiog kažkas įvykdavo, bet vistiek visą tą laiką ja pasitikėjau ir visada laikiau dalele savęs. Kai dar nedaug ir ne visai gerai bendravome, aš vistiek jai išpasakodavau slapčiausius savo norus ir didžiausias paslaptis. Nežinau kodėl. Tiesiog man atrodė, kad ji vienintelė privalo tai žinoti. Bėgo laikas, po aštuonių klasių galvojome išsiskirsim, tačiau likimas mus ir vėl suvedė. Nors esam nebe klasiokės, mokomės vienoje mokykloje ir kasdien matomės. Bet juk mokykloj bendravimas vistiek ne toks.. Todėl dažnai susitinkam, o jei ne - yra telefonas, kuriuo galima susisiekti bet kada!
 Šiuo metu ji yra vienintelis žmogus, kuris, nežiūrint į nieką, niekada manęs nepalieka. Ji visada su manimi, net jei šalia jos nėra. Žinau, kad atsitikus menkiausiai problemai, ji visada išklausys. Net jei nežinos ką patart, stengsis apgalvot viską ir laikys mane už rankos. Ji vienintelė visada žino ko man reikia ir yra nuostabi drąsintoja. Mes suprantam viena kitą ne tik, kad iš pusę žodžio - mums žodžių net nereikia. Mes pasižiūrim viena į kitą ir viskas tampa aišku. Dėl jos galiu mesti bet kokius savo darbus ir važiuoti į pasaulio kraštą. Nors... ten turbūt  niekas nevažiuoja, todėl tektų bėgti. Bet dėl tokio žmogaus kaip ji, tai būtų menkniekis. Dėl tokios kaip ji, aš galėčiau gyvybę paaukoti, nes žinau, kad ir ji daro viską dėl manęs...
 Ačiū, Tau, kad esi su manimi!♡♡♡

Šypsokis

 Jei šiandien tau bloga diena, tai nereiškia, kad blogas tavo gyvenimas. Už lango tobulas oras, jau nedaug liko iki vasaros. Ir taip, aš neįsivaizduoju ką rašyti, nes aš sergu, visom dienom miegu, o naktimis net vaistai nepadeda užmigti, ir mano mintys skraido nežinia kur. Bet žinau vieną - gyvenimas, tai nuostabus dalykas ir viskas, kas įvyksta, tai dovana. Kad ir koks sušiktai blogas dalykas nutiko, to jau nebe pakeisti. Yra kaip yra. Ir reikia džiaugtis. Reikia džiaugtis tuo, kad tu esi. Viena klaida, tai ne gyvenimo pabaiga. Ir, kad ir kaip būtų sunku, visada reikia tik šypsotis! Turbūt nė kartą girdėjote frazę, kad šypsena žudo tuos, kurie nori, kad jūs kentėtumėte. Tai štai! Ką. Pati nesuprantu ką kalbu. Esmė tokia, kad jei kažkas atsitiko, reiškia taip turėjo atsitikti! Bet jūsų ateitis tik jūsų rankose. Todėl nepaleiskite jos ir neatiduokite kitiems. Gyvenkite dėl savęs ir džiaukitės tuo. Svajokite, kvailiokite, būkite savimi. Nes viskas, ką apie gyvenimą reikia žinoti - jis tęsiasi.

Pati dėl savęs

 Kartais būna momentas, kai bandai pabėgti nuo gyvenimo. Bandai pabėgti nuo savęs. Ieškai lengviausių išeičių iš sudėtingų situacijų, preteksto kodėl mesti tam tikrus darbus, nemėgini siekti nieko naujo, plauki pasroviui. Bet svarbu laiku susivokti. Laiku suimti save į rankas ir suprasti, kad jei tu tikrai kažko labai nori, būtinai tai padarysi. Gal ne iš karto, bet padarysi. Niekada nereikia skubėti ir viskas ateis su laiku. Keista frazė, taip, žinau...ir man kartais nesinori ja tikėti, bet šiandien ir pati eilinį kartą įsitikinu, kad tik tu pats darai savo gyvenimą geresnį.
 Iš tiesų, prieš porą mėnesių labai rimtai susimąsčiau apie tai, kad reikia mesti šokius. Juos lankau palyginus nei daug, nei mažai - ketvirti metai. Ir štai šiemet kažkas pasidarė... Kažkas, kas trukdė džiaugtis repeticijomis. Kaskart likdavau nuošaly ir ramindavau save, kad taip geriau. Su laiku susitaikiau ir atrodė, kad taip iš tiesų geriau. Bet paskui, net nepamenu kas tai per priežastis buvo, bet tai nuteikė mane visiškai prieš šokius. Porą savaičių nelankiau repeticijų dėl kojos traumos, o paskui nuėjau pas vadovę pasakyti, kad išeinu. Labai atvirai su ja pakalbėjau ir išgirdau iš jos lūpų tokių dalykų, kurių net nesitikėjau. Anyway, ji pasakė, kad nusiraminčiau ir sekančią repeticiją ateičiau. Bet aš nepasirodžiau. Ir ne tik tą repeticiją, ir dar sekančią. Paskui vėl. Jei manęs neapgauna atmintis, tai niekas manęs nepasigedo. Išskyrus vieną geriausią pasaulyje draugą, kurį būtent už tai ir myliu, ir gerbiu - jis niekada manęs neužmiršta. Štai praėjo nemažai laiko, kai nesirodžiau repeticijose ir šiandien kažkas dingtelėjo galvoje, kad pats laikas nueiti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Anksčiau per daug kreipdavau dėmesį į mane skaudinančius dalykus ir jiems pasiduodavau. Šiandien supratau, kad savo laimę pasistatysiu tik pati. Visą repeticiją šypsojausi, o net jei ir užklupdavo nesmagus momentas, pagalvodavau apie kažką gero ir vėl viskas grįždavo į geras pozicijas. Kvailai nuskambėjo, bet tiesiog norėjau pasakyti, kad visame, kas bloga, galima atrasti ir gerų dalykų!

Bėga metai,keičiasi vertybės

 Kai buvau kokių 10-12 metų, labai laukiau, kol man sueis 14. Nežinau kodėl, tiesiog man atrodė, kad tada įžengsiu į tą laikotarpį, na, kuris jau šalia tos tikrosios paauglystės. Svajojau, kad kai man sueis 15-16, tai pradėsiu mamos prašyti į vakarėlius, ilgiau būti lauke... Na, iš esmės dabar panašiai ir yra. Man po mėnesio sueis šešiolika ir kol kas vykdau savo planą normaliai. O kas pasidarė kitiem? Apsižvalgau ir nebe atpažįstu tų vaikų, kokie būdavo mano karta. Kai būdami šeštokai, atšilus orui, mes per pertraukas bėgiodavome už mokyklos karstytis ant supynių, žais gaudynių ir etc, o šiuolaikiniai šeštokai sėdi pamokoje ir taip ir skaičiuoja minutes, kai galės išeiti parūkyt. Būdama mažesnė, grįžusi namo kuo greičiau ruošdavau pamokas, kad tik lėkt į lauką ir iki sutemų sėdėdavau lauke, o dabar vaikai bėga namo tam, kad prisėst greičiau prie kompiuterio, o apie pamokas net negalvoja. Ateinančios kartos išsilavinimo lygis labai smunka... Na, galėčiau išskirti kelis dalykus, kurie trukdo šiuolaikiniams vaikams mokytis (man irgi) - facebook, telefonas, gal kažkiek draugų įtaka ir same shit. Bet pastaruoju metu, kadangi turiu tikslą pereit į kitą mokyklą, mokslams stengiuosi skirti tikrai nemažai laiko, ko nepasakyčiau apie kitus... Tie kiti, tai tipiški, populiarumo ištroškę paaugliai (arba vaikai). Na, man darosi tikrai labai (norėjau parašyt keista, bet tada supratau, kad niekas jau šiam pasauly manęs nebestebina) nesmagu ir wtf, kai atvažiuoju į centrą susitikti su drauge, ramiai pasėdėt ir tiesiog smagiai praleisti laiką, o ten susirenka visokių 13-14mečių ir velniai žino ko jie išvis ten ieško. Ta prasme rimtai.. Wtf vaikai, kodėl jūs taip skubat užaugti.. Mergaitei 12 metų, o ji prisidažiusi antakius, raudonos lūpos ir apsirengusi, atsiprašant, kaip kekšė. Bet argi ne taip? Juk taip. Apsižvalgai aplink ir suvoki, kad paskutinioji, ta dar normali karta, 90-ųjų vaikai. Nes jų vaikystė buvo tobuliausia. Džiaugiuosi, kad ir aš gimiau būtent tuo laiku ir dar patyriau visus tuos malonumus, ko neturi (ir nenori turėti) mūsų laikų vaikai.

Vilniaus centro platybės

Penktadienis! Po pamokų grįžau namo, pasidėjau daiktus ir greit išlėkiau į stotelę laukt autobuso. Važiavau į centrą susitikti su geriausiu draugu.
Kartu su juo, kaip ir visada, nuostabiai praleidom dieną, daug kalbėjom, juokavom ir aptarinėjom visą, kas vyksta aplinkui. Per visą laiką, kol jo laukiau ir kai jau susitikom, pastebėjau, kad Vilniaus centre susirenka įvairių žmonių. Visi tokie savotiški ir... ypatingi? Na, manau, kad kiekvienas žmogus savaip ypatingas, bet ne kiekvienas sugeba save išreikšti. O šiandien pamačiau kaip žmonės iš tiesų parodo save. Grupelė pankų, marozai, fyfos, centriniai.. Visi jie skirtingi, bet tuo pačiu ir tokie panašūs. Visi jie laimingi būdami su savais ir kiekvienas bando atrasti save. Na, pavyzdžiui, aš irgi esu išgyvenusi tą laikotarpį, kai, hmm, prieš porą metų mano spintoje gulėjo rūbai vien juodos spalvos. Bet laiku suvokiau, kad tai ne man ir šiuo metu atradau naują stilių. Kiekvienas tą ribą peržengia skirtingu laikotarpiu ir pasirenka skirtingus kelius. Žinoma, nieko nesakau - visokių yra, visokių reikia. Ir iš vienos pusės džiaugiuosi, kad ir Vilniuje galima rasti žmonių, turinčių kitokių, išskirtinių aprangos stilių, nes, kur tik nepasižiūri, dažniausiai vis tas pats.. Merginos - akys padažytos liner'iu, per vidurį perskirti plaukučiai, dailūs nagučiai, timpos, megztukas ir odinė striukė. Vaikinai - kelnės su nukarusiu klynu, airmax'ai, ir megztinis su trikampiu. O kur dingo originalumas?? Žmonės tapo tokie tingūs, kad net tingi ugdyti savo fantazijas... Todėl, kaip ir sakiau, smagu, kad yra ir išskirtinių!
 

Tobulų nėra

 Turbūt kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su nusivylimu savimi ir noru būti geresniam. Nuo pat mažens mes esame auklėjami nepasiduoti ir bet kokiomis aplinkybėmis siekti savo svajonių. Nesvarbu kokio didumo tos svajonės būtų - apkeliauti po pasaulį, išgarsėti, ar tiesiog gerai išlaikyti egzaminą. Kiekvienas esame skirtingi ir kiekvienas turime trūkumų. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau nei vienas nesame tobulas. Dažnai mūsų poelgiai būna skuboti ir neapgalvoti, todėl priveliame daug klaidų, dėl kurių vėliau tenka kankintis. Bet, žinote, kas šioje situacijoje būna nuostabiausia? Kai tu atsikeli, pakeli aukštai galvą ir, su tam tikra pamokėle, keliauji toliau. Taip, visi klystame, bet juk tame ir įdomumas - įgauname naujos patirties ir vėliau žinome kaip elgtis, kad vėl taip neatsitiktų. Arba patarimais dalinamės su kitais. Juk geriausia girdėt patarimus iš tų, kurie žino ką kalba. Moralas tas, kad čia beveik nieko nepasakiau, tačiau pati dėl savęs supratau, kad viena klaida nieko nereiškia, svarbu laiku ją suprasti ir mėginti ištaisyti. Tikiuosi ne tik aš, bet ir Jūs ateityje mažiau liūdėsite dėl savo klaidų, o galvosite apie tai, kad viskas, kas įvyksta gyvenime - likimo suplanuota. Mylėkit save ir niekada nenukabinkite nosies!

Nuo minties iki minties ir apie nieką

 Iš vakar

Šiandien, gulėdama naktį lovoje ir bandydama sudėliot visas mintis, lendančias į galvą, supratau, kad visas mano nugyventas gyvenimas - veltui. Jis buvo kažkoks netikras. Nuo pat mažens, kadangi pati tobula nebuvau, bandžiau padaryt savo darbus, elgesį ir visą kitą tobulu. Norėdavau būti geriausia ir visiems įtikti. Net jei nepavykdavo, ir kažkas padarydavo geriau, niekada nepasiduodavau ir kitą kartą stengiausi aplenkti tą, kuris pasirodė geresnis. Bet visa tai netikra. Aš tai dariau ne dėl savęs, aš norėjau, kad Jie į mane žiūrėtų kitomis akimis. Norėjau turėti daug draugų, bet ir pati nepastebėdavau kokie netikri jie yra.. Dažnai gyvendavau savo iliuzijose ir savo sukurtam pasaulyje, kur viskas buvo kitaip nei realybėj. Ten nebuvo skausmo, pykčių ir ašarų. Žinoma, problemos - jos visur problemos - ten jų taip pat būdavo. Bet vis tiek, dabar aš ne apie tai... Kaip ir sakiau, anksčiau viską darydavau, kad tik įtikti kitiems. Darydavau viską, kad tik kas nors atsisuktų ar kaip kitaip atkreiptų dėmesį. Pasiryždavau dalykams, kuriuos net baisu prisiminti... Ir kam? Kokia nauda? Jokios. Gaila, kad anksčiau to nesuprasdavau.
 Kai galiausiai brangiausias man gyvenime žmogus pradėjo su manim elgtis taip, kaip... Net nežinau... Supratau, kad aš nevykėlė. Kad gyvenimas - čia ir dabar. Ir viską darai tik todėl, kad Tu to nori. Tik todėl, kad tai patinka Tau,o ne todėl, kad kažkas liepė. Tie, kurie skaudina ar užgaulioja, nesvarbu kokiais būdais, kentės dar labiau nei Tu dabar. Gal ne rytoj, ne po mėnesio, metų, bet kentės. Kodėl Tu turi daryti tai, ką daro visi kiti? Nes nepritapsi? Būsi nesuprastas? Ne. Tikrai ne. Būsi nesuprastas ir atstumtas tų, kurie bijo parodyti savo tikrąjį aš. Jie bijo būt vieniši. O tikri draugai, jie visada bus šalia! Nes jiems Tu patiksi toks, koks esi. Nes jiems patinki Tu.

Už lango - PAVASARIS!

 Atsikėliau ryte ir atsisukau žaliuzes. Nemačiau nei vieno debesėlio, tik tobulai kylančią saulę. Lengvi jos spinduliai stukseno į langą. Nusišypsojau pati sau. Kaip nuostabu - tooks geras oras! Pagaliau iš spintos išsitraukiau suknelę ir odinę striukę. Kaip seniai to laukiau!
 Kadangi šiandien turėjau į mokyklą eiti anksčiau, nes prieš pamokas rašiau istorijos kontrą, buvo dar pakankamai anksti, todėl buvo šiek tiek šaltoka. Stovėdama stotelėje pasigailėjau, kad užsidėjau suknelę. Ir paskui dar kartą pasigailėjau, kai ėjome visa mokykla  į kiemą šokti flashmob*, skirtą Kovo 11-ąjai. Iš pradžių buvo be galo šalta kojom ir dar + pamiršau akinius nuo saulės namie, o ji spigino kaip pačiuožusi. Pradėjau čiaudėti. Nuo saulės? Neee. Pavasaris. Taip jo nekenčiu.. Kai tik ateina Kovo mėnuo, prasideda ta sušikta alergija žydėjimui, vaikštau kaip lavonas ir kas 10min čiaudėju. Ahhh! Bet vėliau, kai, stovėdami lauke ir labai dažnai susimaudami, pradėjome juokauti, daug juokėmės, pasidarė labai smagu ir visiškai nebešalta. Grįžom į klasę ir pamokos slinko toliau.. Nors ir buvo sutrumpintos, kažkaip to nepajaučiau - per daug sunki diena, nes po pamokų ėjau atsiskaitinėti dar vieno kontrolinio... Štai ką reiškia nelankyti mokyklos, o paskui atsiskaitinėti viską per vieną dieną. Nemokėjau nieko. Turbūt pirmą kartą taip, todėl parašiau viską ilgai negalvodama ir, dar pabuvus šiek tiek repeticijoje, nutypenau link išėjimo. Atidarius duris į lauką, plūstelėjo šilto vėjo banga. Lauke - visiškas karštis. Užjaučiau savo drauges, kurios šiandien dar buvo su pūkinėm striukėm, bet džiaugiausi už save - taip gerai padariau, kad užsidėjau suknelę...
 Ir dar, man atrodo, kad aš esu šiek tiek nesveika... Nes, ta prasme, rytoj nereikia į mokyklą, galiu eiti šiandien kur nors patūsint ar dar ką, o aš kaip nevykėlė sėdžiu namie ir neturiu ką veikt..Nuostabu.

* Flashmob http://www.youtube.com/watch?v=Zxb69IX5Kyo&feature=youtu.be

Pyktis pro sukąstus dantis

 Pyktis - kiekvienam žmogui pažįstama emocija. Nors psichologai sako, kad jei nesugebame reikšti pykčio, tai ir stipriai mylėti gali būti sunkoka, kartais, pavyzdžiui kaip šiomis dienomis man, atrodo, kad jau geriau nemylėti, bet baigti pyktį. Hmm, gal ir keistai nuskambėjo, nes atsakymas elementarus: jei nenoriu pykti, tai kokio velnio taip pykstu? Ogi simple. Kai tam tikras žmogus padaro kažką, ko tu iš jo visiškai nesitikėjai, jausmas - lyg peiliu į širdį. Anksčiau niekada nepatyriau tokio jausmo, bet dabar žinau, kad tai be galo skaudu. Kai žmogus, kuris tau rūpi, kuriam, atrodo, ir tu buvai reikalingas, pasielgia taip, kaip.. net įsivaizduoti to neįmanoma!
 Apie tą dalyką (kurio neminėsiu, nes, haha, tas žmogus gali suprasti, kad tai apie jį) sužinojau ketvirtadienį, eidama namo. Buvo jau vakaras ir miestas tūnojo tamsoje. Ėjau namo, kalbėjau su drauge telefonu, buvau begalo laiminga, kol ji paprašė manęs trumpam užsičiaupti ir jos paklausyti. Kai išgirdau jos žodžius, pradėjau keiktis per visą gatvę. Nežinojau ką daryti, todėl padėjau ragelį ir paskambinau tam žmogui. Pyktis sruveno upeliais. Trumpai ir aiškiai pasakiau jam, kad jo nekenčiu ir tuo pokalbis baigėsi. Vėl paskambinau draugei. Pasakiau, kad esu visiškai rami ir man viskas gerai. Grįžau namo ir stengiausi apie tai pamiršti. Pavyko. Kol sekančią dieną tas žmogus neparašė man su ale atsiprašymais, kurie man visiškai nerūpėjo. Skaičiau žinutę ir galvojau 'jam gal nėra ką veikti?'. Nieko neatrašiau ir tiesiog mėgavausi savaitgaliu. Kol neatėjo šiandiena ir jo nepamačiau.. Jei ne draugė, tuo metu buvusi šalia manęs.. Net baisu pagalvot kas būtų buvę, nes tas pyktis, kurį jaučiau.. Niekada anksčiau to nebuvo.
 Gerai, aš tikrai kvaila. Gal kai kuriems ir pasirodys, kad esu per didelė dramų karalienė, bet tiesiog, kai tau brangus žmogus padaro tai, ko iš jo labiausiai nesitiki... Tai sori, manau viena mėlynė po akim per daug nesutrukdytų.

Kažkur nežinioje

 Ar kada nors jus aplankė toks jausmas, kai esi daugumos mylimas, tačiau nemyli nieko? Tiesiog esi pavargęs nuo visko ir negali suprasti kas vyksta. Atrodo, ilgą laiką norėjai, kad atsirastų gyvenime koks nors naujas žmogus, įdomi asmenybė, kažkas, kas tave priverstų vėl pamilti, kas praskaidrintų tau dieną vos pasakęs 'Labas'. Tu džiuginsi tą žmogų savo šypsena, o jis tave savo meilumu ir rūpestingumu. Patiksi jam koks bebūtum.. Ir, atrodo, kad toks žmogus atsiranda. Viskas nuostabu, pirmą laiką laimė liejasi pro kaštus. Tu leidi su juo laiką, leidi jam save pamilti. Būni nuoširdus ir įsimylėjęs. O paskui.. Tu supranti, kad gyveni iliuzijose. Kad pamiršai ką reiškia mylėti ir neskaudinti kitų. Kur dingo tie jausmai? Jausmai, kurie suteikdavo laimę, džiaugsmą.. Jie pamesti. Ir tu tiesiog nebežinai ką daryti ir kaip juos susigrąžinti.. Sudėtinga.. Tiesiog..