Naktis, o už lango pliaupia lietus. Orai atvėso ir kuo toliau, tuo labiau nesinori lįst laukan. Lietus man patinka, nieko blogo nesakau, bet pastaruoju metu jis mane liūdina. Kiekvienas lašelis, nukritęs iš viršaus - tarsi kažkieno siela, palengva smunkanti žemyn, nežinodama kas jos laukia. Nežinodama, ją sutiks kažkas, ar teks likti vienai. Pamestai ir niekam nereikalingai. Ta siela, ji turi daug tikslų, svajonių. Ji nori gyventi, bet jai reikia pagalbos. Kaip sakoma, vienas lauke ne karys. Bet mūsų visuomenė tapo nežmoniškai narciziška ir nebe suvokia tokio dalyko, kaip bendradarbiavimas tolerancija. Dabar kiekvienas perskaitęs šį sakinį, pagalvos "Taip, tiesa, reikia būti tolerantiškiems, nesityčiokime vieni iš kitų, patyčios blogai", o po kelių dienų, o gal net valandų, esu tikra, kad iš ko nors pasityčios. Tame ir problema. Mes tik kalbame ir kalbame, bet liežuviu darbų neatliksi. Kaip pasakė man vienas išmintingas žmogus - "Gali perskaityti tūkstančius knygų, kaip pasigaminti stalą, bet kol pats nepaimsi plaktuko į savo rankas ir nepabandysi pagaminti to stalo, tol tau nesigaus." Tai gal pats laikas savo tikslų raizgalyną paimti į rankas ir kažką daryti, o ne tik kalbėti? Ir padėti ne tik sau, bet apsižvalgyti aplinkui. Juk nei vienas nesame tobuli, dauguma klystame ir todėl turime neleisti kitiems kartoti savo klaidų. Pats laikas atplėšti savo makaulę nuo ekranų ir baigti spaust like ant kiekvieno post`o, apibūdinančio tavo šūdiną gyvenimą ir eiti daryti taip, kad tas lašelis, krentantis iš viršaus, kuris esi tu, pasiekęs žemę būtų pilnavertis. Prisisėmęs daug naudingo, padaręs daug gero, daug nuveikęs, laiką leidęs turiningai ir žinantis, kad nesigailės pragyvenęs būtent tokį gyvenimą.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą