Sėdėdama balkone ir žiūrėdama pro langą, matau netikėtai prasidėjusioje pūgoje palaidotą vakar dieną. Taip keista kaip greitai praeina tos dvidešimt keturios valandos ir ateina nauja pradžia. Nauji tikslai ir nauji nusivylimai. Kiekvieną rytą pabudę, sakome sau 'Šiandien viskas bus kitaip', bet niekada nieko nekeičiame. Paliekam viską vėl paslaptingajam rytojui, kuris galbūt netgi neateis. Ne, aš neturiu nieko omeny, bet gyvenimas toks nenuspėjamas, kad niekada negali nieko žinoti. Skęsti svajonėse, kaip ir savo kasdienėse problemose. Bandai bėgti, bet kojos būna prirakintos. O jeigu išsilaisvini, dažniausiai įsivarai save į kampą. Jauti deja vu, kaskart aplankęs tą vietą, apie kurią pats nežinodamas ilgai galvojai. Pasąmonėje turi tiek daug idėjų ir minčių, kurios galėtų palengvinti gyvenimą ir tau, ir aplinkiniams, bet visą tai tu palieki rytojui. Rytojui, kurio neužteks viskam padaryti. Rytojui, kuris nežinia kada ateis ir aš išvis ateis. Rytojui, kuris, kaip ir vakarykštė diena, lieka užpustytas pūgoje...
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą