Juoda linija. Balta linija. Juoda linija. Balta linija. Ir taip nesibaigiančiai viskas tęsiasi... Slenka per gyvenimą atnešdama tai kažką nežmoniškai gero, tai velniškai blogo. Ir mes negalime to pakeisti. Kad ir kiek kartų klausčiau savęs "kodėl taip yra?" arba "kodėl man?", "kodėl dabar?", niekada nerandu atsakymų į tuos klausimus. Nežinau. Taip yra sudėliotas gyvenimas ir viskas vyksta taip, kaip turi būti. Skaudiname mes, skaudina mus. Įsimylime mes, įsimyli mus. Paliekame mes, palieka mus. Ir pasaulis sukasi ir sukasi... Palūžtame, bet tikėjimas, kad viskas pasitaisys, veda mus į priekį. Kartais mes apie tai pamirštame. Apie tai, kad jeigu atsitiko kažkas blogo, gero bus dvigubai daugiau, tiesiog reikia laiko. Mes nenorime laukti ir todėl darome tai, apie ką iš tiesų net nepagalvotume. Mes susiliejame su minia ir pasiduodame. Mažyčiai adatos bakstelėjimai priveda mus prie skardžio, ant kurio stovėdami turime tik du pasirinkimus: nušokti ir pamesti save arba atsukti pavojui nugarą, iškelti aukštai galvą ir grumtis. Grumtis dėl savo būties ir tų šūdų, kurie mėtosi tau po kojomis ir dar bando sugriauti tavo gyvenimą. Pažvelgti į problemą iš kitos pusės, įžvelgti kažką, dėl ko norėtum viską keisti, ir tada veikti. Nes net jeigu atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus nėra, mes privalome gyventi. Kovoti negalima pasiduoti. Kur kablelį padėtum tu?
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą