Nežinau kodėl, bet viskas keista. Aplinka. Aplinkiniai. Viskas. Atėjo gruodis, o visur vien problemos. Semestro pabaiga - pažymiai lekia žemyn. Nuo renginių gausumo, jų organizavimo ir dalyvavimo sprogsta galva. Bet prie viso to dar ir pykčiai, negatyvios emocijos, ašaros, liūdesys. Gruodis juk stebuklų metas, argi ne? Na, bent jau kažkada buvo... Kažkada, kai buvome dar visai maži. Kai skaičiuodavome sekundes iki Kūčių, kad Kalėdų rytą bėgtume prie eglutės ieškoti savo ilgai lauktų dovanų. Kai ruošdavomės nemiegoti visą naktį, kad tik pamatyti tą paslaptingąjį Kalėdų Senelį, kuris toks dosnus ir visada žino slapčiausius mūsų norus. Galvoje tūnojo tūkstančiai klausimų "Kaip jis spėja? Iš kur jis žino?". O tada puft. Ir tai dingo. Taip paprastai. Dabar kasmet laukiame tų dovanų, apie kurias iš anksto pasitariame su tėvais. Nebesėdime prie eglutės visą naktį, bandydami sulaukti aušros ir nesumerkti akių. Dabar viskas kitaip. Kai kurie tiesiog nebetiki stebuklais. O jei ir tiki, kas iš jų? Juk tiesiog paprašę, mes to negausime. Nes šiais laikais ir norai kitokie. Ir jų daug, tačiau, deja, stengtis niekas dėl jų nebenori. O jeigu ir stengiasi? Dieve, kodėl viskas taip sudėtinga... Galvoje sumaištis. Kodėl viskas negali būti taip, kaip vaikystėje? Užsimanei Barbių namo ir gavai. Ir šypsaisi visus metus iki kitų švenčių. Nebėra stebuklų. Niekas nebenori tikėti. Gyvenimas išsipurvino.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą