Dainų šventė

 Dainų šventė - laikotarpis, kupinas tūkstančio skirtingų emocijų,o ten praleistas laikas yra tobulas!

  Šiuo metu Vilniuje vyksta Dainų šventė ir vienas pagrindinių renginių yra "Ansamblių vakaras", kuriame aš ir dalyvavau Liepos 3d. Esu be galo laiminga, kad teko ten sudalyvauti, nes įspūdžių prisirinkau nemažai ir dabar žiauriai liūdna nuo tos minties, kad viskas baigėsi...
 Praeitą sekmadienį buvo pirmoji repeticija. Atėjome patys nežinodami ko tikėtis, nes su visais šokiais buvo begalo daug pykčių ir nesutarimų. Sėdėjome Kalnų parke nuo pietų, gavome skanaus maisto pavalgyti, parepetavome, be perstojo ir daug lijo, galiausiai belenkaip pavargę vakare grįžome namo.
 Kitą dieną repeticija prasidėjo nuo ryto iki dar vėlyvesnio vakaro. Vėl lijo. Bet su tokia linksma chebra, kaip maniškiai, net per lietų neliūdna! Repeticijų laikas slinko labaai lėtai, bet mus, žinoma, per ilgesnes pertraukas išleisdavo į miestą. Labai susibendravau su trejomis panelėmis iš savo grupės ir mes kartu taip ir praleidom visas repeticijas. Niekada negalvojau, kad su jomis galėsiu šitaip suartėti. Taip supratau frazės 'Nespręsk pagal knygą iš jos viršelio' teisingumą. Su jomis žiauriai linksma ir, manau, kad jei ne jos, aš mirčiau tose repeticijose.
 Trečia diena. Kitame kolektyve pastebėjau simpatišką vaikinuką ir mes keturios pradėjom kurti planą kaip man su juo susipažinti. Per ilgesnę pertrauką nuėjome į McDonald`ą pavalgyti, ten prasėdėjom porą valandų ir juokėmės visiškai iš nieko. Vien pažiūrėdamos viena į kitą. Lol. Na, bet tądien taip ir neužkalbinau paslaptingo vaikinuko, kurį tarpusavyje pradėjome vadinti Luku.
 Ketvirta diena. Mes ir vėl visada keturios. Niekada nepaliekam viena kitos. Jos vis drąsindavo mane prieiti prie Luko, tačiau aš kaip visada ieškodavau momento. Bet buvo ir geroji pusė, man atrodė, kad jis mane pastebėjo, nes dažnai kai atsisukdavau į jį, jis stebėdavo mane. Of course būdavo awkward, bet ir mieela, ohh. Tą vakarą buvo generalinė repeticija, atėjo labai daug žmonių ir mums buvo visiškas fail, nes kai kurie šokiai totali tragedija. Tačiau jausmas buvo lyg šventė jau tą dieną. Atidavėm visas jėgas ir apie puse 3h nakties parsiradau namo. Buvau begalo pavargusi, bet taip ir neužkalbinau Luko. Nežinau kodėl, bet atsigulusi į lovą pradėjau ieškoti jo per fb. Apie jį žinojau tik tiek, kad jis iš Utenos. Nei vardo, nei nieko. Ir nepatikėsit, bet aš jį radau! Sužinojau jo vardą (deja, jis ne Lukas) ir ramiai sugebėjau užmigti.
 Paskutinė (koncerto) diena. Atėjom vėl iš ryto į aikštę su gera nuotaika. Vėl repeticija. Bet nelijo. Tą dieną išvis beveik nelijo ir tai buvo geriausia, ką galėjome gauti tądien, nes lietus mums gadino visus šokius. Tada pasakiau sau, arba šiandien, arba niekada. Ir tos trys mano draugės privertė mane nueiti su juo pasikalbėti. Ir aš tai padariau. Buvo žiauriai awkward, ypač tai, kad visiškai nežinojau ką sakyt... Bet anyway. Baigėsi repeticija ir bėgome ruoštis koncertui. Pasidažėm, apsirengėm ir daug daug pridarėm nuotraukų atsiminimui. O tada reikėjo jau ruoštis savo šokiui. Nuėjau su viena iš draugių į savo pusę ir, kai pamačiau kiek ten sėdinčių žmonių.... Jų buvo dvigubai daugiau, nei praėjusią dieną. Bet viskas buvo super nerealiai tobula. Viską sušokom, šypsojomės, laimė liejosi pro kraštus. Pačioje pabaigoje, po visko, padėkojome savo vadovei, kurios dėka mes ir sudalyvavome šioje šventėje, visi padarėm bendrą hug`ą ir pavargę, bet begalo laimingi, iškeliavome namo! 
 Kitą rytą atsikėlus net ašarą išspaudžiau dėl to, kad viskas baigėsi... Kad ir buvo repeticijų metu aplankiusi mintis 'Kokio velnio aš čia sėdžiu ir išvis kodėl mes čia dalyvaujame?', dabar, viską prisiminus, širdis pradeda daužytis kaip nesava, o kvėpavimas sekundei sustoja...