Kartais būna momentas, kai bandai pabėgti nuo gyvenimo. Bandai pabėgti nuo savęs. Ieškai lengviausių išeičių iš sudėtingų situacijų, preteksto kodėl mesti tam tikrus darbus, nemėgini siekti nieko naujo, plauki pasroviui. Bet svarbu laiku susivokti. Laiku suimti save į rankas ir suprasti, kad jei tu tikrai kažko labai nori, būtinai tai padarysi. Gal ne iš karto, bet padarysi. Niekada nereikia skubėti ir viskas ateis su laiku. Keista frazė, taip, žinau...ir man kartais nesinori ja tikėti, bet šiandien ir pati eilinį kartą įsitikinu, kad tik tu pats darai savo gyvenimą geresnį.
Iš tiesų, prieš porą mėnesių labai rimtai susimąsčiau apie tai, kad reikia mesti šokius. Juos lankau palyginus nei daug, nei mažai - ketvirti metai. Ir štai šiemet kažkas pasidarė... Kažkas, kas trukdė džiaugtis repeticijomis. Kaskart likdavau nuošaly ir ramindavau save, kad taip geriau. Su laiku susitaikiau ir atrodė, kad taip iš tiesų geriau. Bet paskui, net nepamenu kas tai per priežastis buvo, bet tai nuteikė mane visiškai prieš šokius. Porą savaičių nelankiau repeticijų dėl kojos traumos, o paskui nuėjau pas vadovę pasakyti, kad išeinu. Labai atvirai su ja pakalbėjau ir išgirdau iš jos lūpų tokių dalykų, kurių net nesitikėjau. Anyway, ji pasakė, kad nusiraminčiau ir sekančią repeticiją ateičiau. Bet aš nepasirodžiau. Ir ne tik tą repeticiją, ir dar sekančią. Paskui vėl. Jei manęs neapgauna atmintis, tai niekas manęs nepasigedo. Išskyrus vieną geriausią pasaulyje draugą, kurį būtent už tai ir myliu, ir gerbiu - jis niekada manęs neužmiršta. Štai praėjo nemažai laiko, kai nesirodžiau repeticijose ir šiandien kažkas dingtelėjo galvoje, kad pats laikas nueiti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Anksčiau per daug kreipdavau dėmesį į mane skaudinančius dalykus ir jiems pasiduodavau. Šiandien supratau, kad savo laimę pasistatysiu tik pati. Visą repeticiją šypsojausi, o net jei ir užklupdavo nesmagus momentas, pagalvodavau apie kažką gero ir vėl viskas grįždavo į geras pozicijas. Kvailai nuskambėjo, bet tiesiog norėjau pasakyti, kad visame, kas bloga, galima atrasti ir gerų dalykų!
Iš tiesų, prieš porą mėnesių labai rimtai susimąsčiau apie tai, kad reikia mesti šokius. Juos lankau palyginus nei daug, nei mažai - ketvirti metai. Ir štai šiemet kažkas pasidarė... Kažkas, kas trukdė džiaugtis repeticijomis. Kaskart likdavau nuošaly ir ramindavau save, kad taip geriau. Su laiku susitaikiau ir atrodė, kad taip iš tiesų geriau. Bet paskui, net nepamenu kas tai per priežastis buvo, bet tai nuteikė mane visiškai prieš šokius. Porą savaičių nelankiau repeticijų dėl kojos traumos, o paskui nuėjau pas vadovę pasakyti, kad išeinu. Labai atvirai su ja pakalbėjau ir išgirdau iš jos lūpų tokių dalykų, kurių net nesitikėjau. Anyway, ji pasakė, kad nusiraminčiau ir sekančią repeticiją ateičiau. Bet aš nepasirodžiau. Ir ne tik tą repeticiją, ir dar sekančią. Paskui vėl. Jei manęs neapgauna atmintis, tai niekas manęs nepasigedo. Išskyrus vieną geriausią pasaulyje draugą, kurį būtent už tai ir myliu, ir gerbiu - jis niekada manęs neužmiršta. Štai praėjo nemažai laiko, kai nesirodžiau repeticijose ir šiandien kažkas dingtelėjo galvoje, kad pats laikas nueiti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Anksčiau per daug kreipdavau dėmesį į mane skaudinančius dalykus ir jiems pasiduodavau. Šiandien supratau, kad savo laimę pasistatysiu tik pati. Visą repeticiją šypsojausi, o net jei ir užklupdavo nesmagus momentas, pagalvodavau apie kažką gero ir vėl viskas grįždavo į geras pozicijas. Kvailai nuskambėjo, bet tiesiog norėjau pasakyti, kad visame, kas bloga, galima atrasti ir gerų dalykų!
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą