Ar kada nors jautėt tą jausmą, kai kažko labai labai nori ir iš visų jėgų bandai to pasiekti? Įdedi kiekvieną dalelę savęs į tikslo įgyvendinimą, o tada bumt! ir žemė paslydo iš po kojų, ir tu jau guli. Tiek laiko lipai aukštyn su viltimi, kuri tau neleisdavo pasiduoti ir staiga... nukritai. Bet žinote kas šioje situacijoje skaudžiausia? Kad artimiausi draugai žinojo, kad tu vistiek prieisi bedugnės kraštą, iš kokios pusės beeitum. Ir jie tylėjo. Nors galėjo iš karto pasakyti, kad šis dalykas ne tau. Kad liks tik skausmas ir randai. Bet ne. Jie tik šypsojosi netikra šypsena matydami, kaip tu džiaugiesi artėjant link svajonės, nors giliai širdyje jie žinojo...
Dabar norisi bėgti. Nežinau kur, tiesiog bėgti, nes likti per daug skauda. Norisi rėkti, klykti iš visų jėgų, bet, kad niekas negirdėtų. Įdėta tiek nenusakomai daug pastangų.. kam? Kad suteiktum kitiems laimės, o paskui pats kentėtum? O Dieve, pasaulis toks neteisingas... Noriu išeit. Ne, ne iš gyvenimo, o išeiti tolyn nuo visų. Ten kur būčiau viena ir niekas neskaudintų. Ten kur visiška tyla... Tyla be melo...
Dabar norisi bėgti. Nežinau kur, tiesiog bėgti, nes likti per daug skauda. Norisi rėkti, klykti iš visų jėgų, bet, kad niekas negirdėtų. Įdėta tiek nenusakomai daug pastangų.. kam? Kad suteiktum kitiems laimės, o paskui pats kentėtum? O Dieve, pasaulis toks neteisingas... Noriu išeit. Ne, ne iš gyvenimo, o išeiti tolyn nuo visų. Ten kur būčiau viena ir niekas neskaudintų. Ten kur visiška tyla... Tyla be melo...
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą