Kaip ir kažkada sakiau, gyvenimas - labai keistas dalykas. Per visą tą laikotarpį, kol egzistuojame, mes tūkstančius kartų šypsomes, verkiame, patiriame absoliučius pasisiekimus arba katastrofiškas nesėkmes. Mes suklumpame, bet kažkur atrandame jėgų atsikelti, nors ir sakome, kad mums nepavyks. Būname tokie, kokie iš tikrųjų nesame. Apšmeižiame artimuosius. Kovojame. Rūpinames. Įsimylime ir atstumiame. Išplepame paslaptis. Pamirštame draugų gimtadienius. Nes galbūt tie draugai iš tiesų tokie net nėra? Galbūt tai eiliniai praeiviai, kurie tiesiog per ilgai užsibuvo netoliese? Dažnai mes pasimetame savo gyvenimo kelyje - susidedame ne su ta kompanija, apleidžiame sau skirtus ir mėgstamus darbus dėl kažko, ko negalime paaiškinti. Pykstames su tėvais, kad ir kokio amžiaus bebūtume, pykstames su draugais, pykstames ir su savimi. Mes bijome prisipažinti tam tikruose dalykuose, nes nesame tikri dėl pasėkmių. O kas tikras? Niekas. Ir visi tai žino. Bet iš to juk ir susideda visa gyvenimo prasmė. Kiekviena diena - tai dovana. Mes vis gauname tas dovanas, žinodami koks yra paskutinysis prizas. Bet nežinome kada jį gausime. Todėl reikia džiaugtis tuo, ką gauname ir turime dabar. O dabar mes turime šypseną, kuri mums nieko nekainuoja, o kažkam kitam gali atstoti visą pasaulį.:)
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą