Ne per seniausiai supratau kas iš tiesų yra mano geriausia draugė ir ką ji man reiškia. Nusprendžiau parašyti šį įrašą, nes žinau, kad ir ji tai perskaitys, ir galbūt netgi nusišypsos.
Su ja susipažinome prieš ketverius metus, kai penktoje klasėje ji atėjo į mano klasę. Dar prieš ją pamatant realybėje, labai norėjau su ja susipažinti, net nežinau kodėl, galbūt jau tada jaučiau, kad mums lemta tapti draugėmis. Nuo to laiko iki tos dienos, kai supratau, kad geresnių už ją nėra, buvo visko - abi turėjome įvairių kitų draugų, kartais nebendraudavome (nors ir buvome klasiokėmis), kartais tiesiog kažkas įvykdavo, bet vistiek visą tą laiką ja pasitikėjau ir visada laikiau dalele savęs. Kai dar nedaug ir ne visai gerai bendravome, aš vistiek jai išpasakodavau slapčiausius savo norus ir didžiausias paslaptis. Nežinau kodėl. Tiesiog man atrodė, kad ji vienintelė privalo tai žinoti. Bėgo laikas, po aštuonių klasių galvojome išsiskirsim, tačiau likimas mus ir vėl suvedė. Nors esam nebe klasiokės, mokomės vienoje mokykloje ir kasdien matomės. Bet juk mokykloj bendravimas vistiek ne toks.. Todėl dažnai susitinkam, o jei ne - yra telefonas, kuriuo galima susisiekti bet kada!
Šiuo metu ji yra vienintelis žmogus, kuris, nežiūrint į nieką, niekada manęs nepalieka. Ji visada su manimi, net jei šalia jos nėra. Žinau, kad atsitikus menkiausiai problemai, ji visada išklausys. Net jei nežinos ką patart, stengsis apgalvot viską ir laikys mane už rankos. Ji vienintelė visada žino ko man reikia ir yra nuostabi drąsintoja. Mes suprantam viena kitą ne tik, kad iš pusę žodžio - mums žodžių net nereikia. Mes pasižiūrim viena į kitą ir viskas tampa aišku. Dėl jos galiu mesti bet kokius savo darbus ir važiuoti į pasaulio kraštą. Nors... ten turbūt niekas nevažiuoja, todėl tektų bėgti. Bet dėl tokio žmogaus kaip ji, tai būtų menkniekis. Dėl tokios kaip ji, aš galėčiau gyvybę paaukoti, nes žinau, kad ir ji daro viską dėl manęs...
Ačiū, Tau, kad esi su manimi!♡♡♡
Su ja susipažinome prieš ketverius metus, kai penktoje klasėje ji atėjo į mano klasę. Dar prieš ją pamatant realybėje, labai norėjau su ja susipažinti, net nežinau kodėl, galbūt jau tada jaučiau, kad mums lemta tapti draugėmis. Nuo to laiko iki tos dienos, kai supratau, kad geresnių už ją nėra, buvo visko - abi turėjome įvairių kitų draugų, kartais nebendraudavome (nors ir buvome klasiokėmis), kartais tiesiog kažkas įvykdavo, bet vistiek visą tą laiką ja pasitikėjau ir visada laikiau dalele savęs. Kai dar nedaug ir ne visai gerai bendravome, aš vistiek jai išpasakodavau slapčiausius savo norus ir didžiausias paslaptis. Nežinau kodėl. Tiesiog man atrodė, kad ji vienintelė privalo tai žinoti. Bėgo laikas, po aštuonių klasių galvojome išsiskirsim, tačiau likimas mus ir vėl suvedė. Nors esam nebe klasiokės, mokomės vienoje mokykloje ir kasdien matomės. Bet juk mokykloj bendravimas vistiek ne toks.. Todėl dažnai susitinkam, o jei ne - yra telefonas, kuriuo galima susisiekti bet kada!
Šiuo metu ji yra vienintelis žmogus, kuris, nežiūrint į nieką, niekada manęs nepalieka. Ji visada su manimi, net jei šalia jos nėra. Žinau, kad atsitikus menkiausiai problemai, ji visada išklausys. Net jei nežinos ką patart, stengsis apgalvot viską ir laikys mane už rankos. Ji vienintelė visada žino ko man reikia ir yra nuostabi drąsintoja. Mes suprantam viena kitą ne tik, kad iš pusę žodžio - mums žodžių net nereikia. Mes pasižiūrim viena į kitą ir viskas tampa aišku. Dėl jos galiu mesti bet kokius savo darbus ir važiuoti į pasaulio kraštą. Nors... ten turbūt niekas nevažiuoja, todėl tektų bėgti. Bet dėl tokio žmogaus kaip ji, tai būtų menkniekis. Dėl tokios kaip ji, aš galėčiau gyvybę paaukoti, nes žinau, kad ir ji daro viską dėl manęs...
Ačiū, Tau, kad esi su manimi!♡♡♡
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą