Pyktis - kiekvienam žmogui pažįstama emocija. Nors psichologai sako, kad jei nesugebame reikšti pykčio, tai ir stipriai mylėti gali būti sunkoka, kartais, pavyzdžiui kaip šiomis dienomis man, atrodo, kad jau geriau nemylėti, bet baigti pyktį. Hmm, gal ir keistai nuskambėjo, nes atsakymas elementarus: jei nenoriu pykti, tai kokio velnio taip pykstu? Ogi simple. Kai tam tikras žmogus padaro kažką, ko tu iš jo visiškai nesitikėjai, jausmas - lyg peiliu į širdį. Anksčiau niekada nepatyriau tokio jausmo, bet dabar žinau, kad tai be galo skaudu. Kai žmogus, kuris tau rūpi, kuriam, atrodo, ir tu buvai reikalingas, pasielgia taip, kaip.. net įsivaizduoti to neįmanoma!
Apie tą dalyką (kurio neminėsiu, nes, haha, tas žmogus gali suprasti, kad tai apie jį) sužinojau ketvirtadienį, eidama namo. Buvo jau vakaras ir miestas tūnojo tamsoje. Ėjau namo, kalbėjau su drauge telefonu, buvau begalo laiminga, kol ji paprašė manęs trumpam užsičiaupti ir jos paklausyti. Kai išgirdau jos žodžius, pradėjau keiktis per visą gatvę. Nežinojau ką daryti, todėl padėjau ragelį ir paskambinau tam žmogui. Pyktis sruveno upeliais. Trumpai ir aiškiai pasakiau jam, kad jo nekenčiu ir tuo pokalbis baigėsi. Vėl paskambinau draugei. Pasakiau, kad esu visiškai rami ir man viskas gerai. Grįžau namo ir stengiausi apie tai pamiršti. Pavyko. Kol sekančią dieną tas žmogus neparašė man su ale atsiprašymais, kurie man visiškai nerūpėjo. Skaičiau žinutę ir galvojau 'jam gal nėra ką veikti?'. Nieko neatrašiau ir tiesiog mėgavausi savaitgaliu. Kol neatėjo šiandiena ir jo nepamačiau.. Jei ne draugė, tuo metu buvusi šalia manęs.. Net baisu pagalvot kas būtų buvę, nes tas pyktis, kurį jaučiau.. Niekada anksčiau to nebuvo.
Gerai, aš tikrai kvaila. Gal kai kuriems ir pasirodys, kad esu per didelė dramų karalienė, bet tiesiog, kai tau brangus žmogus padaro tai, ko iš jo labiausiai nesitiki... Tai sori, manau viena mėlynė po akim per daug nesutrukdytų.
Apie tą dalyką (kurio neminėsiu, nes, haha, tas žmogus gali suprasti, kad tai apie jį) sužinojau ketvirtadienį, eidama namo. Buvo jau vakaras ir miestas tūnojo tamsoje. Ėjau namo, kalbėjau su drauge telefonu, buvau begalo laiminga, kol ji paprašė manęs trumpam užsičiaupti ir jos paklausyti. Kai išgirdau jos žodžius, pradėjau keiktis per visą gatvę. Nežinojau ką daryti, todėl padėjau ragelį ir paskambinau tam žmogui. Pyktis sruveno upeliais. Trumpai ir aiškiai pasakiau jam, kad jo nekenčiu ir tuo pokalbis baigėsi. Vėl paskambinau draugei. Pasakiau, kad esu visiškai rami ir man viskas gerai. Grįžau namo ir stengiausi apie tai pamiršti. Pavyko. Kol sekančią dieną tas žmogus neparašė man su ale atsiprašymais, kurie man visiškai nerūpėjo. Skaičiau žinutę ir galvojau 'jam gal nėra ką veikti?'. Nieko neatrašiau ir tiesiog mėgavausi savaitgaliu. Kol neatėjo šiandiena ir jo nepamačiau.. Jei ne draugė, tuo metu buvusi šalia manęs.. Net baisu pagalvot kas būtų buvę, nes tas pyktis, kurį jaučiau.. Niekada anksčiau to nebuvo.
Gerai, aš tikrai kvaila. Gal kai kuriems ir pasirodys, kad esu per didelė dramų karalienė, bet tiesiog, kai tau brangus žmogus padaro tai, ko iš jo labiausiai nesitiki... Tai sori, manau viena mėlynė po akim per daug nesutrukdytų.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą