Galvoje viskas aukštyn kojom ir norisi tiek daug pasakyti, bet dingo įgūdžiai tai daryti. Atsiverčiau tuščią lapą, pasiruošiau rašyti ir... Net nesugalvojau normalaus pavadinimo. Ir tai nuvilia. Daug kas nuvilia. Ir aš begalę kartų nuvyliau save. Kiekvieną išgyventą dieną, ir šiandiena yra ne išimtis. Kažką ne laiku ne vietoje pasakai ar padarai ir BAM, jauti kaip slysta grindinys iš po kojų ir tu nebeturi atramos. Tada norisi kažkur pasislėpti, bet dažniausiai nėra kur. Tada bandai visko vengti. Nes manai, kad nelieka kito pasirinkimo. Bet pasirinkimas yra visada. Ir tik rašydama šias eilutes pati supratau kaip spręsiu savo problemą, nes tikrai ją spręsiu. Privalai kovoti toliau dėl savo atlikto darbo, net jeigu rezultatas ir nenudžiugino. Nes viską galima keisti. Viską. Niekada nebūna per vėlu. Na, nebent esi nuobodus bambeklis, kuriam labiau patinka, kai kiti už jį atlieka darbus, kuris geriau pagulės lovoje ir pažiūrės filmus, negu padarys kažką, kad tobulintų save kaip asmenybę. Jis geriau spjaus į savo nenusisekusį darbą ir nieko nebedarys. Na, nepavyko, matyt nebuvo lemta. Garantuoju, kad tokia mintis suktųsi jo galvoje. Bet ar tai yra tikras atsidavimas darbui? Ryžtas padaryti kažką gero? Naudingo? Esu tikra, kad ne. Net jeigu ir neįmanoma ištaisyti jau padaryto darbo, galima jį pasaldinti kitais dalykais. Sakydama pasaldinti, aš turėjau omeny ne į problemą cukraus įberti, o padaryti kažką tikrai tokio wow, kad visi žinotų, kad tu ne iš kelmo spirtas. Kad vienas nepasisekimas - tai visa ko pradžia. Kad tokių dalykų gyvenime bus dar ne vienas ir ne du. Juk iš klaidų mes mokomės. Ir aš rašydama užčiuopiau netgi kelias temas, tačiau prasiplėsti nenorėčiau. Ha, šis sakinys turbūt sugadino visa kilimą į susidomėjimą. Bet pabaigos nebus. Ne šiandien.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą