Šaltas
vėjo gūsis sudavė per veidą ir pasileidau bėgti. Bėgau siaura,
neapšviesta gatvele, kuriai ir nereikėjo apšvietimo, nes neseniai
iškritęs sniegas puikiai ją išryškino. Rankoje laikau po truputį
gęstančią bengališką ugnelę. Ji taip nuostabiai dera prie šios aplinkos.
Sustoju. Išpūčiau išorėn visus savo plaučius ir nusišypsojau plačia
šypsena. Niekas to nematė, bet niekam to ir nereikia. Aš laisva.
Priklausau sau. Bet ką iš tiesų reiškia laisvė? Daryti ką nori ir kada
nori? Toli gražu, ne ne. Laisvė, tai, kai sniege palieki savo pėdsakus
ir nesibaimini, kad pagal juos tave kas nors suseks. Kai įkvepi gryno
oro tada, kai pats to nori. Kai skaičiuoji tą begalybę žvaigždžių
aukštybėje, kurios negali pasiekti, bet gali svajoti. Juk svajoti niekas
nedraudžia. Svajoti apie tai, kai vieną dieną atsitiks tai, apie ką tu
bijai prabilti. Bijai, nes laisvė turi ribas. Viskas turi ribas. Bet
tie, kas pajaučia tą tikrąjį laisvės skonį, yra toli už jų. Ten, kur
juos pagauti bus sunku tiems, kurie nemoka džiaugtis paprastais
dalykais. Dalykais, kurie daro gyvenimą gražesniu.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą