Koks jausmas mylėti, bet nebūti mylimam? Kai viskas būna nebesvarbu, o mintyse tik tas žmogus. Tu pamatai jį ir veide automatiškai atsiranda šypsena. Gaudai jo žvilgsnį. Jo šypsena tobuliausia. Dievini jo kalbą. Dievini tai, kaip jis taria tavo vardą. Nes niekas taip nemoka. Tik jis. Su nekantrumu skaičiuoji minutes iki jūsų sekančio susitikimo. O netikėti susidūrimai būna geriausia, kas nutinka per visą dieną. Džiaugiesi galėdamas jį pralinksminti. Nes tau svarbiausia, kad jis jaustųsi gerai. Tu gali nemiegot visą naktį, jei tik jam nuo to bus geriau. Tu pasiruošęs jam paaukoti visą pasaulį. Nebematai jame trūkumu. Ir viskas būtų buvę taip gerai! Jeigu ne svajonė... Viskas taip gražu ir, atrodo, o kas čia sudėtingo? Bet didžiausia problema - tau jis rūpi, tu jam ne. Ir tai dažna situacija, kai tau patinka kažkoks žmogus, o tu jam... Deja... Ir man irgi taip buvo. Na, esu buvusi abejose situacijose ir abi yra vienodai skaudžios, bet, visgi, manau, kad skaudesnė, kai tu myli, o tave atstumia. Mėgaujasi tavo suteikiamu dėmėsiu, bet žino, kad vis tiek tuoj tave numes. Nekenčiu tokių žmonių. Nekenčiu jų egzistavimo. Nekenčiu to, kad dažniausiai įsimylime netinkamus žmones. Žmones, kurie mums atrodo tobuli, tačiau tokie nėra. Gal ir tampi jiems kažkiek reikalingas, tačiau jie vistiek tave įžeis. Įžeis tuo, kad bus su kitais. Ir jiems nesvarbi tavo nuomonė. Nes tu jiems niekas. O tu stengiesi. Iš paskutiniųjų stengiesi atiduoti save ir įdėti visas likusias jėgas į tą žmogų. Net skaudindamas tave, jis lieka tau viskuo. Ir tu be galo bijai jį prarasti, nes jei prarasi jį, atrodo, kad prarasi visą pasaulį...
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą