Kartais man atrodo, kad žmonės iš tiesų negyvena, jie tik vaizduojasi, kad gyvena. Rytais keliasi, atlieka savo darbus, vakare gulasi į lovą. Sukasi rutinoje. Kas čia blogo? Ogi tai, kad dažniausiai jie tai daro dėl savo praeities arba ateities. Vieni rūpinasi tuo, kas su jais bus, o kiti vis dar nepaleidžia savo senų nuoskaudų ar problemų. Neseniai supratau, kad tai neteisinga. Reikia mėgautis akimirka, nes tokios gali ir nebeturėti. Reikia džiaugtis viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Mokėti priimti problemas, jas spręsti ir džiaugtis rezultatu. Dabar puse savo gyvenimo mes skiriame kažkokiam tikslui, kurio galbūt net nepasieksime. Žinoma, turėti tikslą yra puiku, nieko nesakau, bet gyventi čia ir dabar dar nuostabiau. Kai iš to, kas atsitinka, tu pasiimi viską sau. Kai mėgaujiesi kiekviena savo gyvenimo akimirka. Štai kur gyvenimas. Tu negalvoji apie tai, kas atsitiks, jei dabar bus taip. Tu tiesiog tai darai, nes to nori! (Na, žinoma proto ribose) Tiesiog visada bet kokia kaina reikia siekti to, ko nori ir džiaugtis tuo, ką turi. Nes kai mirsi ir to nebeturėsi. Arba jei prarasi, niekas nesugrąžins. Svarbiausia suprasti, ką turi ir vertinti tai dabar. Būtent šią akimirka. Ne rytoj ir ne poryt, o šiandien.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą