Ne mano. Netikra. Netyčia.

 Labai keista kaip per ypatingai trumpą laiką Tu sugebėjai mane sužavėti. Tau nereikėjo nė mėnesio. Net savaitės. Užteko valandos. Valandos kelio namo, pripildytos daug šilumos, pokalbių ir juoko. Bandymas pažinti, suprasti ir atrasti. Sužavėti ir parodyti save, koks esi viduje. Užteko tik paimti už rankos ir stipriai suspaudus priglausti prie savęs. Nusišypsoti. Ir laukti šypsenos atgal. Ir aš negalėjau jos neparodyti. Buvo per daug gera. Taip gera, kad atrodė lyg sapnas. Iš kurio pabudau visai netrukus. Tiksliau, Tu mane pažadinai. Nesureikšminau to, juk mūsų keliai persikirto vos kelis kartus ir visa tai buvo tik fantazija. Pabėgimas nuo kitų problemų ir bandymas surasti saugų prieglobstį Tavyje. Ir, kai atrodė, kad Tu irgi to nori... nusisukai. Neskaudėjo. Labiau net juokinga buvo. Ne iš Tavęs, jokiu būdu ne! Iš savęs. Kokia silpna ir trapi esu, kad net nesugebu apsisaugoti pati, o vis naiviai tikiuosi, kad kas nors bus tuo ramsčiu. Bet kai kitą dieną aš vėl Tave pamačiau, kažkoks keistas jausmas persmelkė mane. Lyg kažkas paėmęs ploniausią adatėlę braižo man per širdį. Iš lėto. Atsargiai. Gal net nenorėdamas. Ir tada supratau, kiek daug dar apie Tave nežinau ir kaip stipriai noriu sužinoti. Tu - kaip uždraustas vaisius, kurio atsikandus norisi dar ir dar. Ir niekada neprisisotini. Bet viskas kitaip. Tu ne tik uždarei man duris, bet ir užrakinai spyna. Ir prie Tavęs aš tik kaip mažytis katinėlis, permirkęs nuo lietaus prie namo slenksčio ir vis dar slapčia tikintis, kad durys atsivers ir kas nors įsileis vidun.