Kaip buvau pasiilgusi to jausmo, kai, pamačius žmogų, šypsena nedingsta nuo veido, o viduje viskas aukštyn kojom. Jo akys - veidrodis, į kurį galėtum žiūrėti nenusukdama žvilgsnio. Nuo jo balso pradeda virpėti širdis, o ypač jei jis kreipiasi į tave. Kiekvieną kartą vos susilaikai jo nepabučiavus, o kai tai nutinka, nebegali sustoti. Kai būni su juo, nieko nebereikia. Atrodo, kad tuo metu turi net daugiau, nei reikėtų. Kai jis apkabina, jautiesi saugi ir nieko nebebijai. Visos problemos išnyksta ir nebesinori išeiti. Norisi visada būti tik su juo. O kai bent trumpam išsiskiriate, mintyse tik jis. Ir tu kaip idiotė stovi stotelėje ir šypsaisi, nes tau gera vien nuo minties, kad jis kažkur ir galbūt galvoja apie tave. Kas 10 minučių tikriniesi telefoną su mintimi 'Gal jis parašė?' ir, kai galiausiai žinutės nerandi, parašai pati, nes tu nebegali be jo. Tau reikia jo kaip oro, nes kitaip uždusi. Būnant su juo, netrūksta nieko. Ir gyvenimas tampa nuostabus. Tada esi pati laimingiausia ir švyti, nes tai daugiau nei tobula. Kiekvieną naktį eini miegoti ir galvoji apie jį, kiekvieną rytą keliesi ir vistiek galvoji apie jį. Nes jis - tai viskas, ko tau reikia.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą