Kai buvau kokių 10-12 metų, labai laukiau, kol man sueis 14. Nežinau kodėl, tiesiog man atrodė, kad tada įžengsiu į tą laikotarpį, na, kuris jau šalia tos tikrosios paauglystės. Svajojau, kad kai man sueis 15-16, tai pradėsiu mamos prašyti į vakarėlius, ilgiau būti lauke... Na, iš esmės dabar panašiai ir yra. Man po mėnesio sueis šešiolika ir kol kas vykdau savo planą normaliai. O kas pasidarė kitiem? Apsižvalgau ir nebe atpažįstu tų vaikų, kokie būdavo mano karta. Kai būdami šeštokai, atšilus orui, mes per pertraukas bėgiodavome už mokyklos karstytis ant supynių, žais gaudynių ir etc, o šiuolaikiniai šeštokai sėdi pamokoje ir taip ir skaičiuoja minutes, kai galės išeiti parūkyt. Būdama mažesnė, grįžusi namo kuo greičiau ruošdavau pamokas, kad tik lėkt į lauką ir iki sutemų sėdėdavau lauke, o dabar vaikai bėga namo tam, kad prisėst greičiau prie kompiuterio, o apie pamokas net negalvoja. Ateinančios kartos išsilavinimo lygis labai smunka... Na, galėčiau išskirti kelis dalykus, kurie trukdo šiuolaikiniams vaikams mokytis (man irgi) - facebook, telefonas, gal kažkiek draugų įtaka ir same shit. Bet pastaruoju metu, kadangi turiu tikslą pereit į kitą mokyklą, mokslams stengiuosi skirti tikrai nemažai laiko, ko nepasakyčiau apie kitus... Tie kiti, tai tipiški, populiarumo ištroškę paaugliai (arba vaikai). Na, man darosi tikrai labai (norėjau parašyt keista, bet tada supratau, kad niekas jau šiam pasauly manęs nebestebina) nesmagu ir wtf, kai atvažiuoju į centrą susitikti su drauge, ramiai pasėdėt ir tiesiog smagiai praleisti laiką, o ten susirenka visokių 13-14mečių ir velniai žino ko jie išvis ten ieško. Ta prasme rimtai.. Wtf vaikai, kodėl jūs taip skubat užaugti.. Mergaitei 12 metų, o ji prisidažiusi antakius, raudonos lūpos ir apsirengusi, atsiprašant, kaip kekšė. Bet argi ne taip? Juk taip. Apsižvalgai aplink ir suvoki, kad paskutinioji, ta dar normali karta, 90-ųjų vaikai. Nes jų vaikystė buvo tobuliausia. Džiaugiuosi, kad ir aš gimiau būtent tuo laiku ir dar patyriau visus tuos malonumus, ko neturi (ir nenori turėti) mūsų laikų vaikai.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą