Manau, kad kiekvienas patyrėme tą jausmą, kai bandome sumeluoti patys sau. Na, jei dar nepatyrėte, tai anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Tas melas būna įvairus, bet dažniausiai meluojame sau dėl jausmų. Jausmų, kurių nebejaučiame arba tų, kurių nenorime jausti. Nebūtinai tai turi būti susiję su antra puse, kartais tiesiog susipykstame su draugu ir nustojame bendrauti. Vat tiesiog. Bet gulime vakarais lovoje ir negalime užmigti, nes kamuoja mintys ką padaryti, kad susitaikyti. Ir dažniausiai taip būna todėl, kad bijome pripažinti sau, kad tai pabaiga. Kad žmonės mūsų gyvenime keičiasi. Jie būna lygiai tiek, kiek jiems reikia būti. Bet mes bijome paleisti tas akimirkas, kai buvome iš tiesų laimingi.
Tačiau gyvenimas nebūtų gyvenimu, jeigu jis neatsiųstų mums naujų išbandymų. Naujų pažinčių, draugų, naujų simpatijų. Irgi dažnas atvejis, kai susipažįstame su žmogumi, bet jis kažkuom nepatinka. Na, gal jis būtų visai ir normalus, bet kažkas su juo ne taip. Leidžiame su tuo žmogumi minimumą laiko ir tik kompanijoje. Ir po kiek laiko, patys to nepastebėdami, pajaučiame, kad mums patinka su juo būti. Kad tas žmogus sugeba prajuokinti. Paguosti. Rūpintis. Ir tiesiog būti. Būti tada, kai to labiausiai reikia. Ir mes nenorime to pripažinti, nes jis mums iš pradžių juk nepatiko. Ir visiems sakėme, kad nepatiko. Bet galiausiai tenka pažiūrėti tiesai į akis. Nustot meluoti sau ir pasakyti tam žmogui, kad gal jis visai ir smagus, ir laikas praleistas su juo nenuobodus. Tiesiog neapsunkinkime nieko. Juk jeigu priimsime akivaizdžius dalykus ir visada kalbėsime atvirai, viskas taps žymiai paprasčiau. Ir šypsena veide atsiras dažniau.:)
Tačiau gyvenimas nebūtų gyvenimu, jeigu jis neatsiųstų mums naujų išbandymų. Naujų pažinčių, draugų, naujų simpatijų. Irgi dažnas atvejis, kai susipažįstame su žmogumi, bet jis kažkuom nepatinka. Na, gal jis būtų visai ir normalus, bet kažkas su juo ne taip. Leidžiame su tuo žmogumi minimumą laiko ir tik kompanijoje. Ir po kiek laiko, patys to nepastebėdami, pajaučiame, kad mums patinka su juo būti. Kad tas žmogus sugeba prajuokinti. Paguosti. Rūpintis. Ir tiesiog būti. Būti tada, kai to labiausiai reikia. Ir mes nenorime to pripažinti, nes jis mums iš pradžių juk nepatiko. Ir visiems sakėme, kad nepatiko. Bet galiausiai tenka pažiūrėti tiesai į akis. Nustot meluoti sau ir pasakyti tam žmogui, kad gal jis visai ir smagus, ir laikas praleistas su juo nenuobodus. Tiesiog neapsunkinkime nieko. Juk jeigu priimsime akivaizdžius dalykus ir visada kalbėsime atvirai, viskas taps žymiai paprasčiau. Ir šypsena veide atsiras dažniau.:)
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą