Į duris beldžiasi vakaras ir saulė po truputį ruošiasi mus palikti. Sėdžiu rami, šukuoju plaukus. Staiga suvibruoja telefonas. Keistas jausmas persmelkia mano širdį. Atsargiai pakeliu jį ir pamatau žinutę "Jau laukiu". Nusišypsau pati sau ir smunku pro duris, kol nepasipylė klausimai, kur einu. Atvėrus lauko duris mane pasitinka šilto vėjo gūsis ir besileidžiančios saulės spinduliai. Šiek tiek prisimerkiu, tačiau tada pamatau Jį. Neskubėdamas, tvirtu žingsniu Jis eina link manęs, nusiima akinius nuo saulės ir nusišypso. Ak, ta šypsena! Tokia, už kurią galėčiau paaukoti milijoną, kad tik dažniau ją matyčiau. Jaučiu, kaip greitai spurda mano širdis. Atrodo, lyg norėtų išsiveržti laukan. Priėjęs Jis kažką sako, bet aš nieko negirdžiu. Jausmas, lyg pasaulis slysta iš po kojų. Bet iš gerosios pusės. Atsargiai krentu į Jo glėbį, Jis stipriai suspaudžia. Kelios sekundės, kurios išgelbsti nuo visos dienos rūpesčių. Kelios sekundės, kurios priverčia pasijusti saugia ir reikalinga. Sekundės, dėl kurių verta kovoti. Nors neilgam, bet tai yra tai, ko visiems taip trūksta.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą