Būna tokių dienų, kad savyje laikai per daug įvairių prisiminimų ir emocijų. Ir niekur jų neišleidi. Vis kaupi ir kaupi. Kaskart prisideda naujo, bet tu bijai tai paleisti. Vakare, grįžus namo, klausai muzikos, kuri tave grąžina į tas akimirkas, žiūri nuotraukas, skaitai senus susirašinėjimus. Ir taip nori, kad visa tai pasiliktų dar bent minutei. Bet ką paaukotum, kad tik tai neištirptų kaip sniegas, dar nesulaukęs Kalėdų. Bet tu negali to kontroliuoti. Kad ir kaip būtų sunku. Kad ir kiek daužytum sienas ar lietum ašaras. Mūsų atmintis nėra ta vieta, kuri išlaikytų visus prisiminimus. Laikui ateinant, mes privalome juos paleisti ir pradėti kurti naujus. O tas laikas yra dabar pat. Nes visuomet laukiame tinkamo laiko, nors tokio net nebus. Mes patys pasirenkame laiką ir padarome jį tinkamu. Kiek galima graužti save už dalykus, kuriuos padarėme arba kurių nepadarėme prieš kelis mėnesius, metus? O gal prieš kelias dienas? Už tą nepasakytą 'Aš tave myliu' arba 'Sudie'? Dabar yra dabar ir dabar mes turime nebekartoti tų klaidų. Juk galvodami apie praeitį, palesime savo ateitį. Na ir kas, kad viskas dabar ne taip, kaip norime? Juk tame ir yra gyvenimo smagumas - pasiklysti, bet nebijoti eiti toliau ir ieškoti išėjimo. Niekada negalime žinoti ką sutiksime pakeliui. O rinkdami akmenukus, galime nepastebėti šalia gulinčio deimanto.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą