Šiaip ilgai galvoju apie tai, kad reikia parašyti kažką įdomesnio, o ne tik nesąmones apie save ir tadadam! Sugalvojau. Nežinau ką gero įraše papasakosiu, o ką blogo ir kiek iš viso to bus nusišnekėjimas, bet anyway.
Man didelį pasišlykštėjimą kelia mūsų laikų vienuolikos - keturiolikos metų vaikai. Nors man pačiai tik šešiolika, bet juk visiems ne paslaptis kas vyksta aplinkui. Prieš porą dienų ėjau pro kioskelį netoli mokyklos, stovi ten dvi maždaug dvylikos metų mergaitės ir ištrauka iš jų pokalbio buvo tokia:
- Alaus?
- Jo.
- Iš skardinių ar butelio?
Rimtai?? Mergaitės?? Ir dar dvylikos metų?? Kas vyksta su pasauliu? Nebeįmanoma nieko atpažinti! Panelės trylikos metų kelia į facebook nuotraukas, atstačiusios savo suspaustus papus arba išriestas šiknas, o paskui verkia, kad buvo išprievartautos. Einant į mokyklą už kas antro kampo pamatau bent po du šeštokus - septintokus su cigarete rankoje. Ar tai normalu? Manau, kad ne. Aš būdama vienuolikos metų verkdavau dėl to, kad gimtadienio proga negavau Bratz lėlės, o dabartiniai vaikai verkia dėl to, kad negavo Iphone 5! Na ir, žinoma, dar vienuolikmečiai verkia dėl to, kad išsiskyrė su savo antra pusele. Taip, suprantu, bėga laikas, viskas keičiasi, pasaulis tobulėja, bet tuo pačiu ateinančios kartos darosi vis kvailesnės! Juk sėdėdami prie kompiuterio ar naršydami išmaniajame - nieko nepasieksime. Mūsų karta greičiausiai bus paskutinioji, kurie mokėdavo rėkti garsiai, kad išgirstų visi draugai, kad kvieti juos į kiemą. Tie, kurie mokėdavo užlipti į aukščiausio medžio viršūnę ir iš ten šokti į milžinišką kupetą šieno, nebijodami nusibrozdinti kelio. Tie, kuriems dar 5 minutės pabūti lauke su draugais - buvo Dievo dovana. Tie, kuriems patikdavo viską tyrinėti ir sužinoti patiems, o ne perskaityti apie tai google. Nes mes turim daugiausia gyvenimiškos patirties. O kas bus toliau... Net baisu pagalvoti.
Taigi, manau, kad šuolaikiniai vaikai per daug skuba užaugti ir vertybėmis, kuriomis jie turėtų džiaugtis, teks mėgautis suaugusiems...
Man didelį pasišlykštėjimą kelia mūsų laikų vienuolikos - keturiolikos metų vaikai. Nors man pačiai tik šešiolika, bet juk visiems ne paslaptis kas vyksta aplinkui. Prieš porą dienų ėjau pro kioskelį netoli mokyklos, stovi ten dvi maždaug dvylikos metų mergaitės ir ištrauka iš jų pokalbio buvo tokia:
- Alaus?
- Jo.
- Iš skardinių ar butelio?
Rimtai?? Mergaitės?? Ir dar dvylikos metų?? Kas vyksta su pasauliu? Nebeįmanoma nieko atpažinti! Panelės trylikos metų kelia į facebook nuotraukas, atstačiusios savo suspaustus papus arba išriestas šiknas, o paskui verkia, kad buvo išprievartautos. Einant į mokyklą už kas antro kampo pamatau bent po du šeštokus - septintokus su cigarete rankoje. Ar tai normalu? Manau, kad ne. Aš būdama vienuolikos metų verkdavau dėl to, kad gimtadienio proga negavau Bratz lėlės, o dabartiniai vaikai verkia dėl to, kad negavo Iphone 5! Na ir, žinoma, dar vienuolikmečiai verkia dėl to, kad išsiskyrė su savo antra pusele. Taip, suprantu, bėga laikas, viskas keičiasi, pasaulis tobulėja, bet tuo pačiu ateinančios kartos darosi vis kvailesnės! Juk sėdėdami prie kompiuterio ar naršydami išmaniajame - nieko nepasieksime. Mūsų karta greičiausiai bus paskutinioji, kurie mokėdavo rėkti garsiai, kad išgirstų visi draugai, kad kvieti juos į kiemą. Tie, kurie mokėdavo užlipti į aukščiausio medžio viršūnę ir iš ten šokti į milžinišką kupetą šieno, nebijodami nusibrozdinti kelio. Tie, kuriems dar 5 minutės pabūti lauke su draugais - buvo Dievo dovana. Tie, kuriems patikdavo viską tyrinėti ir sužinoti patiems, o ne perskaityti apie tai google. Nes mes turim daugiausia gyvenimiškos patirties. O kas bus toliau... Net baisu pagalvoti.
Taigi, manau, kad šuolaikiniai vaikai per daug skuba užaugti ir vertybėmis, kuriomis jie turėtų džiaugtis, teks mėgautis suaugusiems...
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą