Žiemos stebuklai virsta žiemos pabūklais

 Žingsnis po žingsnio palieku pėdos spaudus sniege ir typenu toliau. Iš lėto pakeliu akis į dangų ir žiūriu į žvaigždes. Jos ten aukštai, nenuspėjamame aukštyje, tokios mažos, trapios, bet sugeba pakerėti kiekvieną. Nenuleidžiu žvilgsnio ir pamatau, kaip viena žvaigždė artėja. Ir staiga įkrenta man akin. Lyg stiklo gabalėlis braižo apsauginį akies obuolio sluoksnį ir nebeleidžia man atsimerkti. Todėl net nesipriešinu, atsipalaiduoju.
 Ir pamatau Tave. Kaip visada gerai atrodantis, rankas susikišęs į kišenes, visą kaklą bandai slėpti šalike ir meiliai šypsaisi. Ir tos mažytės blizgios žvaigždutės iš dangaus platybių leidžiasi ant Tavo plaukų, palto. Tik tada suvokiau, kad tai snaigės. Pamažu artėju link Tavęs. Tu lauki. Beprotiškai plakančia širdimi ir drebančiomis rankomis bei kojomis aš prieinu ir bandau nusišypsoti. Tu ištraukei rankas iš kišenių ir paėmei manąsias. Tavosios buvo tokios šaltos, kad pajutau, koks pats sušalęs esi viduje.
 Atsimerkiau. Viskas dingo. Tai atvira vidinė kova su savimi pačia. Ir ta kova atveda į niekur. Nes Tave jaučiu savyje, bet tu niekindamas tolsti. Ir su atodūsiu tyliai maldauju išeinant palikti man bent jau svajones, kurios taip padeda siekti įsivaizduojamo ir suteikia jėgų kovoti prieš vėjus. Nes vien mintys apie mus padeda pajausti naują gyvenimo skonį.

Nepagydomos ligos sindromai

 Ar prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą pamatote krintančias snaiges? Kai švelniai jos paliečia nosį ir paglosto akis, lūpas. Arba prisimenate tai, kai pirmą kartą brendate į jūrą? Ir kūną nusėda tūkstančiai skruzdeliukų. Arba net tą nepatogų jausmą, kaskart einant kalbėti viešosios kalbos. O ar nors kartą jautėte tai, kai pamatote ypatingą žmogų ir visi blogiausi ir geriausi jausmai susipina į vieną, kūnas pradeda drebėti, linksta kojos ir atrodo, kad tuoj mirsi, tik neaišku, kodėl. Bet tomis silpnumo akimirkomis daugiau nieko nereikia. Norisi tik, kad tas žmogus atsisuktų, pasižiūrėtų į tavo akis ir nusišypsotų. Ir tavo diena užskaityta. Eini kaip idiotas ir negali nustoti šypsotis. Ir niekas tau jau neberūpi. Nieko nebegirdi ir nieko nebematai aplinkui. Esi visiškai nesavas, tačiau laimingiausias, koks tik gali būti. Ir vakarais eini kuo greičiau miegoti, nes žinai, kad vėl išauš nauja diena. Ir vėl tu jį pamatysi.

Išpažintis, kurios Tu nesuprasi

 Jei atvirai, labai keista Tave matyti kiekvieną mielą dieną, bet negalėti prisiliest. Aš netgi negaliu pasakyti Tau 'labas'. Ar bijau? Ne, nemanau. Greičiau tai dėl Tavęs pačio. Aš net nesu tikra, ar bent kartą Tu mane pastebėjai. Ten, kai susidūrėme siaurame koridoriuje, arba tądien, kai tris sekundės žvelgei man tiesiai į akis. Ar prisimeni? Nes aš nepamiršau. Ir kasnakt sapnuose mane kankina tos žibančios akys, į kurias tik retsykiais gaunu progą pasižiūrėti. Ir svajoju... 

Beprotiškai daug svajoju apie pievą, nuklotą milijonu spalvingų ir kvapnių gėlių, o jos vidury mes... Tokie laimingi ir artimi. Ir dar svajoju apie jūrą, kai naktį tyliai ošia po langais, o mes kaip visiški bepročiai, vienmarškiniai brendame gilyn. Taip pat ir apie aukštą namo stogą, kur užsilipę stebime žvaigždes, o šaltam vėjui papūtus netikėtai, tvirtai suspaudi mane savam glėby. Ir nors visa tai, ką pasakiau, tėra iliuzija, dėkoju Tau, kad apskritai turiu ją susikūrusi. Nes Tu - kaip mano mūza šiam niūriam pasauly, kurią pamačius prasisklaido visi debesys pilki. Ir net nereikia man kalbėti su Tavimi kasdien, kad ir kaip slapta aš to norėčiau, užtenka vos pažvelgti į Tave - ir štai ir vėl kažkas suspurdo galvoje, pilve ar širdyje. Džiaugiuosi, kad esi, nors ir toli. 

Ir net jei perskaitysi tai, Tu nesuprasi, apie ką čia, bet ir nereikia, juk Tu matai, kaip visa tai apnuoginta ir tyra. Palikim viską kaip yra. Nes taip saugiau. Nes dėl to aš gyva.

Gyvenimas paprastas, tereikia pamatyt [...]

 Milžiniškos durys atveria kelią į visiškai kitokį pasaulį nei ten, koridoriuje. Galvojome, kad kuo aukščiau atsisėsime, tuo geriau matysime, bet ne, tas principas nesuveikė, todėl pasirinkome viduriuką. Atsisėdau ir pradėjau žvalgytis. Daug kėdžių, daug žmonių, garsios kalbos, bet viduje tuštumos jausmas. Girdžiu šalia kalbančias drauges, lyg ir atsakau kažką, nusišypsau, bet noriu išeiti. Apsidairau dar kartą ir pamatau Jį. Nusišypsau. Bet ne, ne ta liūdna šypsena, ši jau kita, kupina nuoširdumo. Žinau, kad Jis nemato, bet man taip gera. Gera vien dėl to, kad štai Jis, sveikas, bendrauja su draugais, yra čia - visai netoliese. Užgesta šviesa. Ir visų žvilgsniai nukrypsta į sceną. Jo taip pat. Bet aš neatitraukiu akių. Girdžiu, kaip ant scenos kalba aktoriai, bet žiūrėti į Jį ir fantazuoti yra žymiai smagiau. Ir Jis atsisuka. Iš lėto nužiūrėdamas vos apšviestą salę pasižiūri į mane. Jaučiu, kaip dega skruostai ir, nors Jis to ir nemato, išgyvenu nežmonišką gėdą. Nežinau kodėl. Pasukau žvilgsnį į sceną ir nustačiau susidomėjusią veido išraišką. Žinau, kad Jis stengiasi įžiūrėti mano veido kontūrus, bet laikausi rami. Sunkiausios susikaupimo akimirkos. Akies kampučiu pažvelgiu į Jį - nusisukęs. Bet viso pasirodymo metu jaučiau, kaip karts nuo karto vis atsisukdavo. Malonu. Žavu. Ir taip trapu. Ir visi aplinkiniai jau seniai pastebėjo, kaip mes norime būti vienas šalia kito, tik mes abu, deja, dar to nepamatėme.

Nėra pasaulyje tokio blogio, kuris neturėtų šviesios pusės

  Lašas po lašo krenta ant jos lengvai susibangavusių plaukų ir veidu rieda žemyn, užčiuopiant kaktą, antakius, akis, skruostus, lūpas... Ji eina tamsiais užmiesčio vieškeliais užmerkusi akis ir ausinėse pasileidusi mėgstamiausias Jazzu dainas. Aplink nei vienos žmogystos, nes visi išsigandę lietaus slepiasi po stogais. O ji nebijo. Staiga ji net nusišypso. Pati sau. Lietui.

 Tik pagalvokite, o jei šis gėris (lietus) daugiau niekada nebe pasirodys? Tuomet stovėtumėte su kibirais rankose ir bandytumėte kuo daugiau jo prisirinkti, kad tik atmintyje jis išliktų kuo ilgiau. Kad tik paskolos dėl vandens nebespaustų... Bet kodėl dabar, ten pasislėpę, esate tokie tikri, kad tai ne paskutinis kartas? Kodėl šią minutę neįvertinus tos trumpos akimirkos, kuri galbūt nebe pasikartos?

Su lyg debesimi

 Taip keista, kai per neįtikėtinai trumpą laiką netyčia sutikti ir beveik nepažįstami žmonės pradeda užimti svarbią poziciją mūsų gyvenime. Bet dar keisčiau, kai, taip pat greitai ir netikėtai atėję, jie pasilieka tik prisiminimuose. Ir tu eini tuo pačiu, jau kelis kartus pramintu taku, tačiau dabar viena, bet vis pajausdama tą kvepalų aromatą ir paslapčia pati sau nusišypsodama. Stengiesi galvoje atkurti kiekvieną išsakytą žodį ir nutylėtą mintį, kiekvieną judesį, žvilgsnį, prisilietimą. Viskas atrodo taip arti, kad ranka galėtum prisiliesti, bet atsimerkus supranti, kad viskas liko daug toliau, nei norėtųsi. Suspausta krūtine ir surauktu veidu pakeli akis į viršų, kad tik nereikalinga ašara nenukristų ten, kur prieš kelias dienas viskas švytėjo nuo jūsų šypsenų. Suspaudi rankas į kumščius ir pasižadi neliūdėti, o svajonę, pažvelgti vienas kitam į akis dar kartą, palieki saugoti tyliam jūros ošimui, apgaubtam švelnių saulės bučinių.

Naktyje paslėptas bučinys;

 Kiekvieną kartą eidama į vakarėlį esu įsitikinusi, kad šiaip ne taip, bet teks išgerti, tačiau daugiau nesitikiu nieko. Bet tą kartą buvo kai kas kitaip. Išlaisvindama savo smegenis ir apnuogindama sielą galiu ramiai atsikvėpti ir, užmerkusi akis, atkurti visą tą naktį.

(...) Naktis buvo vėsoka, o būnant apsvaigusiai ir gulint minkštoje lovoje tikrai nebeatsiranda jėgų dar ir apsikloti. Bet praėjus kelioms minutėms to ir nebereikėjo. Nežinau kaip ir kodėl, bet kambaryje atsirado vienas iš dviejų vaikinų. Ir pasiprašė atsigulti šalia. Aš net nebandžiau ginčytis, kartu juk taip ar kitaip, bet šilčiau. Padėjau savo galvą arčiau jo ir užsimerkiau. Nors kūno viduje jaučiau dilgčiojimus, aiškiai galėjau girdėti jo netolygų kvėpavimą, kurį jis bandė nuraminti. Puikiai pažinojau tą jaudinimosi kvėpavimą, bet stengiausi nepriduoti tam svarbumo. Ir palengva grimzdau į miegą, įsikabinusi šalia gulintį vaikiną. Nesu tikra, kiek laiko tai truko, bet šaltas vėjo gūsis pakuteno mano pėdas ir atsimerkiau. Sunkiai galėjau kažką įžiūrėti, bet puikiai mačiau netoliese besiilsinčio jaunuolio veidą. Žvilgtelėjau į jo akis ir atsargiai ranka perbraukiau per veidą, sustodama ties lūpomis. Sukoncentravau savo žvilgsnį į jas ir išvadavau savo protą. Vidinis AŠ, turėjęs saugoti pasitikėjimą, nugrimzdo į dugną, ir su didžiule aistra prisitraukiau arčiau tų ištroškusių lūpų. Pabandykite įsivaizduoti dabar dalyką, kurį pamačius/pajautus jūsų kūną nuklojo keli šimtai malonių skruzdeliukų. Tai buvo panašus jausmas. Kylantis iš vidaus. Tuo metu galvoje spurdėjo begalė minčių, pradedant tuo, ką veikia žmonės apačioje ir baigiant tuo, kad staiga pajaučiau kaip neseniai mane apsivijusi ranka po truputį leidžiasi liemeniu žemyn. Ir, tiesą sakant, tuo metu aš pamiršau viską. Galbūt tai buvo vyno įtaka, o galbūt mano pačios. Bet aš negalvojau, kas bus rytoj. Kas ant manęs pyks, kas nekęs, o kas....

Juk dabar yra dabar.
O jeigu...
rytojus
net ir neateis?

Užversk knygą ir atsimerk.

Sėdėdama pusnuogė ant jūros kranto, tačiau susirangius į šiltą pleduką, varčiau Remarko knygos puslapius ir kojomis glosčiau švelnų smėlį. Plaukus kedeno vėsokas šiaurinis vėjas, bet nugarą kaitino saulė. Aplinkui būriavosi begalė žmonių: vieni deginosi, kiti maudėsi, dar kiti - žaidė arba vaikščiojo paplūdimiu. Visi tokie vienodi. Nepakeliant akių nuo knygos galėjau nuspėti, kas ką veikia. Ir nieko nebuvo išskirtinio. Taip slinko sekundės, minutės, valandos... Buvau taip įsitraukus į knygą, kad nė nepastebėjau, kaip keičiasi mano kaimynai. Ir tada, lyg iš sapno, mane pažadino švelnus vyriškas balsas netoliese. Atsigręžiau ir pamačiau jauną vaikinuką, besikalbantį su (spėju) savo tėvais ir besisėdantį ant patiesto rankšluosčio. Iš esmės vaikinukas nieku neišsiskyrė iš kitų, kol nepažinau jo rankoje skausmingai pamirštą Kamiaus rašliavą. Vienu metu man pasidarė ir įdomu, ir keista. Nepažįstamasis išsitraukė iš raudono Marlboro pakelio vieną cigaretę, ją prisidegė, atsivertė maždaug knygos vidurį, išpūtė pirmąjį dūmą ir įniko skaityti. Nė pati nepastebėjau, kaip atsidusau ir slapčia pradėjau sekti jo, atrodo, paprastus, bet tokius man reikšmingus judesius. Su kiekviena akimirka vis didėjo mano troškimas prieiti prie jo ir pažinti, kas slypi šio Kitokio vaikinuko viduje, bet jūros bangos kaskart vis labiau skalavo mano drąsą ir pasiryžimą, todėl paskandinau savo svajonę ir, susirinkusi daiktus, nuėjau pajūriu lydėti saulės...

Lietuje kitaip

 Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet šį įrašą parašyti mane įkvėpė daina 'grande amore', todėl čia tvyro tos dainos nuotaika ir įtampa, ir, bent jau taip sakė tie, kas pirmi jį perskaitė, su daina bei įsiskaitant į kiekvieną mintį, jaučiasi didesnis jausmų efektas. 

https://www.youtube.com/watch?v=w1f6o1HQBvg

 Tas vakaras buvo nežmoniškai vėsus ir lietus pliaupė kaip iš kibiro, nors buvo vasaros vidurys, o prognozės žadėjo karščius. Miestas buvo apšviestas žibintų, siauromis gatvėmis slinko pilki žmonės - kas po vieną, kas poromis - užsimetę šiltus paltus ir nuo lietaus pasislėpę po skėčiais. Ant suoliuko sėdėjo mergina. Šviesūs trumpi plaukai krito jai ant nuogų pečių, dar labiau išryškindami tai, kad ji neturi jokio apsiausto. Rankoje taip pat laikė skėtį, bet ką tas skėtis, kai lauke toks šaltis... Mergina nerimavo (tai galima buvo suprasti iš dažno jos kojų būsenos keitimo) ir vis žvalgėsi aplinkui. Matyt, kažko laukė. Staiga pašokusi ant kojų ir papurčiusi galvą ruošėsi išeiti, bet kažkas lyg pakuždėjo atsisukti.

 Ir Ji pamatė Jį.

 Velniškai greitu žingsniu atbėgantį be skėčio, kiaurai šlapią, bet skubantį pas Ją. Mergina net nepastebėjo kaip iš rankų išmetė skėtį ir pasileido į vaikino glėbį. Kelios sekundės ir Jo stiprios rankos apkabino Jos liemenį, o Jos rankos apsivijo Jo kaklą, ir švelnus bei gležnas bučinys apgaubė juos nuostabiausiu jausmu, kuris šildo tūkstantį kartų labiau nei paltas ar puodelis karštos arbatos lietingą dieną. Nes sielas šildo tai, ko negalime paliesti ar pamatyti, o tai, ką mes jaučiame viduje. 

Trys sekundės

 Sostinė. Pro langą pralekia elitinės gatvės su daugybe žibintų ir nesuskaičiuojamu kiekiu aplinkinių paslapčių. Ji sėdi troleibuso gale prie lango. Ausinėse groja benjamin francis leftwich ir ji skęsta savo mintyse. Priglaudžia galvą prie šalto stiklo ir užsimerkia. Troleibusas stoja kiekvienoj stotelėj nors žmonių jau beveik niekur nėra. Šiek tiek prasimerkia ir pamato Jį. Aukštas brunetas, žalios akys, mėlyni marškiniai, atraitoti iki alkūnių, ir tašė, permesta per kairį petį. Norėdama pamatyti Jį geriau, mergina atsitraukė nuo lango. Kaip tik tuo metu Jis sėdosi netoliese ir pažvelgė į Ją. Trys sekundės džiaugsmo, kurio abu seniai nejautė. Trys sekundės ir tada Ji išlipo. Iššokęs iš paskos spėjo tik užuosti Jos kvepalus. Trys sekundės laimės, kurią Jis paleido. Trys sekundės svajonės, kuri kankins naktimis.

Su svajonėmis užmiegame ir keliamės

 Tai buvo kone pirmas kartas, kai buvau taip arti tavęs. Stovėjai šalia draugų, kalbėjotės, kvailiojot, o aš žiūrėjau į tavo akis, šypseną. Norėjau sugauti žvilgsnį, tačiau tu į mane neatsisukai. Nekeista, juk greičiausiai tu net nežinai, kad aš egzistuoju. Nuleidau žvilgsnį į grindis ir kažkur jausmų gelmėse nusiminiau. Esu visiška idiotė. Tu - gražus, protingas vaikinukas, svajonė. Ir ta svajonė stovi tiesiai prieš mane, o aš tokia kvaila, kad nesugebu išlementi nė žodžio.
 Staiga tu atsisuki ir pasižiūri į mane. Jaučiu kaip kaista mano skruostai. O Dieve, turbūt atrodau kaip burokas arba labai gerai prinokęs pomidoras. Bandau nusišypsoti, bet lūpa užsikabina už breketo ir (spėju) šypsena atrodo baisiau už lavono. Tu į tai net nesureaguoji ir nusisukęs toliau tęsi pokalbį su draugais. Atsidustu ir suprantu, kad viskas veltui. Netikiu lemtimi, bet matyt niekada su tavimi nesusipažinsiu. Nes aš bijau pajudėt, o tu nė nepastebėsi.

 Kad kažkur.
Kažkas.
 Galbūt galvoja apie tave.

Daugiau nei tu to nusipelnei.

Net ir pragare galima atrasti kažką gero

 Vėl eilinė diena mokykloje. Nuobodu. Paprasta. Pamokose laikas slenka taip lėtai, kad, rodos, galėčiau užmigti. Nuskamba skambutis ir vos vilkdama kojas pajudu link durų. Aplinkui triukšmas, kuris palengva įsibrauna pro mano ausų būgnelius ir pradedu girdėti trumpas praeivių pokalbių nuotrupas. Staiga išgirstu švelnų juoką. Jis aidi kažkur tolumoje, tačiau atpažinti galiu už tūkstančių mylių. Pakeliu akis ir pamatau Jį. Kumšteli draugui į petį ir nusišypso plačia šypsena. Akies kampučiu pažiūri į mane, tačiau iškart nusisuka ir abiem rankom perbraukia savo plaukus. Per mano kūną nubėga kelios dešimtys skruzdeliukų ir pajaučiu kaip iš vidaus mane užlieja šiluma. Ir kiek nedaug reikia, kad diena atrodytų graži. Ir tiek nedaug žmonių sugeba džiaugtis mažyčiais laimės momentais gyvenime. Ir mano laimė lydės mane sapnuose. Nes, kad ir kaip toli ji būtų, noriu laikyti ją šalia.

Nereikia, neplaukit

 Nesuprantu. Kodėl, pavasariui atėjus, visi prievartauja pro visus galus?

    Tiesiog.

 Kodėl mokykloje nori tiek daug suspėti?
 Kodėl visur nori kuo daugiau suspėti?

   Skuba. Velniškai. Visi skuba.

 O aš siūlau pailsėti. Užsimerkti. Negalvoti. Jaučiat? Kaip kūnas atsipalaiduoja. Ir užsikabina mintys už svajonių ir tylos.

     Ne?

Tai nueikit nuo kompiuterio ar telefono ekranų. Pagalvokit. Pasivaikščiokit. Klausykit ir įsiklausykit. Paragaukit gyvenimo.


   Neplaukit pasroviui.

Ir tik tada aš supratau

 Net jei tą vakarą nebūtume paklydę kelyje, kurio daugiau nebematysime,
 net jei tą vakarą Tu paprašytum pasilikti,
 net jei tą vakarą saulei besileidžiant neiškristų pirmi šilti pavasario lietaus lašai,

vis tiek pajausčiau skausmą, perveriantį krūtinę ir lyg replėm geležinėm būtų suspausta širdis. Ir ašaros jau nepadėtų, nes Tavo siela buvo lyg sudraskyta ir niekas jos vidun nekrito. Tylėjom. Bet ir be žodžių supratau, kokia mintis sukasi Tavo galvoje. Atrodo, lyg bandai pamatyti, kas dedasi mano viduje, tačiau matai tik juodą sieną. Ir tuštumą. Aš nebesijaučiau saugi. Bet Tu ir nebandei apsaugoti. Nuleidęs akis skaičiavai tas ilgas pragaro sekundes ir laukei mano išėjimo. Bet aš nagla. Ir nors įskaudinta, tikėjausi, kad dar įžvelgsiu kažką Tavo veide. Bet viskas per trapu.

 Ir ta naktis
 tas kelias...

Ir tik tada aš supratau - čia mano paskutinis tylus džiaugsmas.

Kartu.

Galbūt, bet nežinau kas

 Nežinau kaip pavadinti tokias akimirkas. Akimirkas, kai supranti kažką svarbaus. Sugebi priimti rimtą sprendimą. Galbūt tokį, kuris pakeis visą Tavo gyvenimą. Kai tramdai viešumoj ašaras, nes kažkas nepavyksta, o grįžęs namo žliumbi kaip mažas vaikas, nes galvoje sukasi mintis "O kam stengtis?". Kartais viskas griūna, žemė slysta iš po kojų, Tu nebežinai ką daryti, norisi viską palikti ir užsidaryti savyje. Bet tada pamatai rezultatą. Ir suvoki, kad išmokai kažko naujo ir labai reikalingo. Pamatai žmones, kuriuos įkvėpei. Kurie dabar stengiasi dėl kitų ir dėl Tavęs. Ir gyvenimas vėl nušvinta. Galbūt galėčiau tai pavadinti augimu? Ne augimu ūgiu ar dar kuo, bet vidinio pasaulio augimu. Kai pradedame galvoti ne tik apie save ir kaip gauti naudos sau, bet ir apie aplinkinius. Galiausiai artimus žmones. Norime įnešti į šį pasaulį kažką savo. Kažką, kas galbūt kam nors kada nors atvers kitą požiūrį į pasaulį. Mes išmokstame mokytis ir mokyti. Bet galbūt tai net daugiau nei augimas? Tik nežinau kas...

 

Nebežinau kuo tikėti

 Nenorėdama patikėti šiuo pasauliu, ieškau saugaus prieglobsčio muzikos garsuose, spektakliuose arba knygų platybėje. Nors ir labai trumpam, bet tai padeda pabėgti. Juk visi visada bėgame. Nuo kitų, nuo savęs, iš pamokų, darbo, gyvenvietės. Visi bijome pasaulio, kurį patys kuriame. Kiekvieną dieną, patys to nesuvokdami, primetame vis daugiau neapykantos, pavydo ir pagiežos pilnų malkų į rusenančią rutinos krosnį. Ir patys nuo to kenčiame. Skundžiamės sušiktu gyvenimu, verkiame, kad viskas blogai, sumetame problemas aplinkiniams, išsiliejame ant visiškai nekaltų žmonių, o paskui priekaištaujame, kai tą patį padaro mums. Bet įdomu, ar kada nors išsprogs naujojo pavasario pumpurai ir, ar tada matysime kiekvieną dieną su ta tikrąja šypsena?

...nes tada viskas atrodo paprasčiau

 Gulėdama lovoje stengiuosi galvoje atkurti Tavo atvaizdą. Juokinga, bet tos akys, kurios neduoda man ramybės, įstrigo taip giliai, kad jaučiu skausmą negalėdama matyti jų kasdien. Šypsena, kuri atstoja tūkstančius kitų, galėtų išsklaidyti blogą nuotaiką bet kokiu paros metu. Gražiai sušukuoti plaukai. Įsigėrę kvepalai. Švelniai ištartas mano vardas ir tada mintis persmelkia aiškus Tavo juokas. Viskas atrodo taip artima, bet tuo pačiu suprantu, kaip tai tolima. Galėčiau viską atiduoti, kad tik dar kartą sutikti tą žvilgsnį ir palengva jame paskęsti. Sugriauti visas sienas ir apkabinti. Nors ir paskutinį kartą, bet taip, kad visada prisiminti. Kad bent gyventi svajone, kuri niekada nesibaigtų. Juk visas gyvenimas - didelė iliuzija. Vienas netikras dalykas nieko nekeičia. Nebent padeda man vis dar likti ir egzistuoti.

Nepastebima aplinka

 Niekada kelias namo neatrodė toks ilgas kaip tą naktį. Niekada žibintų apšviestas kelias neatrodė toks tuščias. Niekada Jai nekilo tos mintys, kurios niekaip nedingo iš Jos galvos tą naktį. Šaltis brovėsi pro visas puses, tačiau Ji nieko nejautė. Kairėje rankoje atšalusi kava, o dešinėje smilko neseniai pridegta cigaretė. Kvepalus permušė dūmų aromatas, bet Jai buvo nesvarbu. Ausinukuose visu garsu kažkokia nereikšminga daina, tačiau ir to Ji negirdėjo. Viskas prarado prasmę. Net vakarinis makiažas, nutekėjęs kartu su ašaromis. Ta naktis turėjo baigtis kitaip. Bet niekam tai nerūpėjo. Niekas Jos nepastebėjo. Niekas nesusimąstė. Ir gyvenimas tęsėsi toliau. Tik vienu laimingu žmogumi mažiau.

Ir dangus atrodė arti kaip niekad

 Tą vakarą snaigės krito taip pat palengva kaip tada, kai nežinoma gatve ėjome dviese. Mums buvo nesvarbu kas tai per vieta ir kodėl ten esame, svarbiausia - mes kartu. Jaučiau tavo alsavimą. Girdėjau širdies plakimą. Tada sustabdei mane. Ir laikas sustojo. Aplinkui nebeliko egzistavimo. Tik mes. Šaltos tavo rankos prisispaudė mane arčiau. Kažką pašnibždomis sakei, lyg bijotum, kad dar kas nors išgirs žodžius, skirtus tik man. Bet aš neklausiau. Žavėjausi snaigėmis, kurios nusileidusios ant tavo suveltų plaukų ištirpdavo taip pat greitai, kaip ten atsirasdavo. Užburianti aplinka. Tada atsargiai prisitraukei mane taip arti, kad kiekviena savo ląstele galėjau tave pajausti. Švelniai ranka perbraukei per veidą ir pabučiavai. Sausos lūpos niekada dar nebuvo tokios reikalingos kaip tą vakarą. Vakarą, kuris niekada nebe pasikartos. Nes mūsų nebėra. O snaigės vis dar krinta tuo pačiu ritmu...

Arba sergu, arba laikas judėti toliau

 Nemėgstu prisirišti prie žmonių, bet kartais kitaip neįmanoma. Nemėgstu atskleisti savo vidaus bet kam, bet kartais žmogus nuoširdžiai pasiruošęs išklausyti. Nemėgstu rodyti savo jausmų, bet kartais emocijos paima viršų. Ir ateina laikas, kai tenka priimti sprendimus. Nežinai ar jie bus teisingi, ar ne, bet jauti, kad jau pasiruošęs. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieni teisia, kiti palaiko. Tada atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai. Tada supranti kas iš tiesų pasiruošęs būti su tavimi iki galo, o kas tik eilinis praeivis. Ir, kad ir kaip gaila būtų viską paleisti... Taip jau yra. Tokie dalykai nevaldomi. Mes pabūname vienoje vietoje su vienais žmonėm, išmokstam iš jų viso to, ką galime, ir išeiname. Judame toliau ir tobuliname save kitur. Atiduodame save kitiems. Ir net jei norėtume dar sekundei pasilikti... Gyvenimas tęsiasi. Ir važiuojant autobusu vėlų vakarą prisiminę vieną nuostabių akimirkų, kaip idiotai šypsomės, nes buvo gera. Ir nereikia verkti, kad to nebėra. Tai buvo. Ir tu ten buvai. Ir galbūt mylėjai tuos žmones. Ir tai nuostabu. Tereikia suprasti ir eiti. Eiti ten, kur manai yra geriausia. Nes savo gyvenimo kelią ir prisiminimus kiekvienas kuria individualiai. Tad susikurkime tobulą seką viso, kas teikia mums malonumą.

Kūnai, kuriuose nematyti gyvybės

 Eilinė diena, kupina tuštumos, kurios niekaip nesugebu užpildyti. Kavinė pilna nepažįstamų žmonių, kurie nesimatę daug (arba ne) laiko ir pasakoja viens kitam savo nuotykius bei problemas. Ant staliuko prie manęs garuoja kava ir šalia užversta knyga. Ji iš privalomos literatūros ir aš nė velnio ten nesuprantu, todėl ji man tiesiog neįdomi. Žvelgiu pro langą. Lauke daug žmonių. Visi skirtingi. Individualūs. Ypatingi. Įdomu, o jie patys tai suvokia? Ar suvokia tai, kad kiekvienas rašo savo gyvenimo istoriją, nepriklausomai nuo aplinkinių? Nes man atrodo, kad ne. Dauguma (nesakau, kad visi) atsiduoda kitų įtakai ir plaukia pasroviui. Klausosi jų nuomonių. Vaikosi jų madų. Daro darbus ne dėl savęs, bet kad įtikti kažkam kitam (nors tam kažkam nusispjauti). Jie baisiai bijo likti atstumti. Jie nenori tamsiomis miesto gatvėmis vaikštinėti vieni. Jie nenori jaustis nereikalingi. Tik jie nesupranta, kad ne tai svarbiausia. Jie neranda gyvenimo džiaugsmo. Jie - už siūlų tampomos lėlės, kurios greitu metu ištirps kaip pavasario sulaukęs sniegas.

Tarp keturių sienų nebėra gryno oro

 Būdama maža ir dar mažesnė, apie tai negalvodavau. Kam varginti savo galvą niekais? Laimės ieškodavau besikarstydama medžiuose, o nelaimes pajausdavau nuo jų nukritusi. Dabar viskas kitaip. Krentu iš aukščiau ir susimušu lygiai devyniolika kartų skaudžiau. Mane spaudžia. Aplinkui tik rėmai ir standartai. Man norisi už jų. Deja, niekas nesiklauso. Pareiga. Žodis, kurį girdžiu kone kiekvieną dieną. Bet man bloga. Kas kartą bandau sulaikyti besikaupiančias ašaras, nes negaliu pasirodyti silpna. Silpnų nemėgsta. Jie neišgyvena. Vos galėdama atsikelti, aš einu tolyn. Ten, kur kelią man nušviečia mėnulis. Toks šaltas ir suspaustas kaip ir mano vidinis pasaulis.

Niekas nežudo taip, kaip mintys

 Sumauta nuotaika įsisiurbia vidun. Neišsiduodu. Ilsindama savo kūną sėdžiu kamputyje ir stebiu Jį. Grakščiais judesiais perbėgęs per kambarį, Jis dingsta balkone. Laukiu. Girdžiu kaip plaka širdis. Ji negali pakęsti laukimo. Laukti visais atvejais velniškai sunku ir sunaudojama daug nervų. Niekada nežinai kas bus, kai nutiks tai, ko lauki. O gal nenutiks visai? Bet Jis grįžta. Nuo šalčio paraudę skruostai ir blizgančios akys. Pamatęs, kad žiūriu į Jį, nusišypsojo akinama šypsena ir dingo kažkur minioje. Nebematau Jo ir tai vėl pasidaro nuobodu. Aplinka nežmoniškai blanki, visi kalba tą patį per tą patį - pasenusios aktualios temos, kurioms nėra pabaigos. Ir štai akiratyje vėl atsiranda Jis. Lyg netikėti saulės spinduliai po siaubingo lietaus, priartėja prie manęs. Šypsosi ir kažką sako, bet aš negirdžiu. Aš net nesiklausau - per daug triukšmo. Eiti niekur nesinori, nes likus dviese situacija būtų nejauki. Jis prisėda. Pažvelgia į mano akis ir ieško kažko paslaptingo. Jis ieško to, ką bijau išduoti. Tai, ką bijome išduoti visi. Savo nevaldomas emocijas ir jausmus, kurių mums negalima jausti. Aš noriu Jį apkabinti, pajausti kvepalų aromatą, išgirsti ramų alsavimą... Bet yra tūkstančiai priežasčių kodėl tai draudžiama. Taisyklės žudo, bet be jų kiltų chaosas. Reikia jų laikytis. Privalome, tačiau ne visada gebame viską valdyti. Jis susinervina ir pradeda judinti koją. Jaučia tai, ką jaučiu aš. Vieną prie kito mus traukia nematomi siūleliai, o iš nugaros vieną nuo kito stumia rėmai. Esame priversti žinoti savo ribas ir todėl Jis vėl nusišypso. Aš atsakau tuo pačiu ir pajaučiu nusivylimą. Noriu Jo. Bet norai šiais laikais brangiai apsieina ir yra beveik neišpildomi...