Nemėgstu prisirišti prie žmonių, bet kartais kitaip neįmanoma. Nemėgstu atskleisti savo vidaus bet kam, bet kartais žmogus nuoširdžiai pasiruošęs išklausyti. Nemėgstu rodyti savo jausmų, bet kartais emocijos paima viršų. Ir ateina laikas, kai tenka priimti sprendimus. Nežinai ar jie bus teisingi, ar ne, bet jauti, kad jau pasiruošęs. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieni teisia, kiti palaiko. Tada atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai. Tada supranti kas iš tiesų pasiruošęs būti su tavimi iki galo, o kas tik eilinis praeivis. Ir, kad ir kaip gaila būtų viską paleisti... Taip jau yra. Tokie dalykai nevaldomi. Mes pabūname vienoje vietoje su vienais žmonėm, išmokstam iš jų viso to, ką galime, ir išeiname. Judame toliau ir tobuliname save kitur. Atiduodame save kitiems. Ir net jei norėtume dar sekundei pasilikti... Gyvenimas tęsiasi. Ir važiuojant autobusu vėlų vakarą prisiminę vieną nuostabių akimirkų, kaip idiotai šypsomės, nes buvo gera. Ir nereikia verkti, kad to nebėra. Tai buvo. Ir tu ten buvai. Ir galbūt mylėjai tuos žmones. Ir tai nuostabu. Tereikia suprasti ir eiti. Eiti ten, kur manai yra geriausia. Nes savo gyvenimo kelią ir prisiminimus kiekvienas kuria individualiai. Tad susikurkime tobulą seką viso, kas teikia mums malonumą.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą