Eilinė diena, kupina tuštumos, kurios niekaip nesugebu užpildyti. Kavinė pilna nepažįstamų žmonių, kurie nesimatę daug (arba ne) laiko ir pasakoja viens kitam savo nuotykius bei problemas. Ant staliuko prie manęs garuoja kava ir šalia užversta knyga. Ji iš privalomos literatūros ir aš nė velnio ten nesuprantu, todėl ji man tiesiog neįdomi. Žvelgiu pro langą. Lauke daug žmonių. Visi skirtingi. Individualūs. Ypatingi. Įdomu, o jie patys tai suvokia? Ar suvokia tai, kad kiekvienas rašo savo gyvenimo istoriją, nepriklausomai nuo aplinkinių? Nes man atrodo, kad ne. Dauguma (nesakau, kad visi) atsiduoda kitų įtakai ir plaukia pasroviui. Klausosi jų nuomonių. Vaikosi jų madų. Daro darbus ne dėl savęs, bet kad įtikti kažkam kitam (nors tam kažkam nusispjauti). Jie baisiai bijo likti atstumti. Jie nenori tamsiomis miesto gatvėmis vaikštinėti vieni. Jie nenori jaustis nereikalingi. Tik jie nesupranta, kad ne tai svarbiausia. Jie neranda gyvenimo džiaugsmo. Jie - už siūlų tampomos lėlės, kurios greitu metu ištirps kaip pavasario sulaukęs sniegas.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą