Žiemos stebuklai virsta žiemos pabūklais

 Žingsnis po žingsnio palieku pėdos spaudus sniege ir typenu toliau. Iš lėto pakeliu akis į dangų ir žiūriu į žvaigždes. Jos ten aukštai, nenuspėjamame aukštyje, tokios mažos, trapios, bet sugeba pakerėti kiekvieną. Nenuleidžiu žvilgsnio ir pamatau, kaip viena žvaigždė artėja. Ir staiga įkrenta man akin. Lyg stiklo gabalėlis braižo apsauginį akies obuolio sluoksnį ir nebeleidžia man atsimerkti. Todėl net nesipriešinu, atsipalaiduoju.
 Ir pamatau Tave. Kaip visada gerai atrodantis, rankas susikišęs į kišenes, visą kaklą bandai slėpti šalike ir meiliai šypsaisi. Ir tos mažytės blizgios žvaigždutės iš dangaus platybių leidžiasi ant Tavo plaukų, palto. Tik tada suvokiau, kad tai snaigės. Pamažu artėju link Tavęs. Tu lauki. Beprotiškai plakančia širdimi ir drebančiomis rankomis bei kojomis aš prieinu ir bandau nusišypsoti. Tu ištraukei rankas iš kišenių ir paėmei manąsias. Tavosios buvo tokios šaltos, kad pajutau, koks pats sušalęs esi viduje.
 Atsimerkiau. Viskas dingo. Tai atvira vidinė kova su savimi pačia. Ir ta kova atveda į niekur. Nes Tave jaučiu savyje, bet tu niekindamas tolsti. Ir su atodūsiu tyliai maldauju išeinant palikti man bent jau svajones, kurios taip padeda siekti įsivaizduojamo ir suteikia jėgų kovoti prieš vėjus. Nes vien mintys apie mus padeda pajausti naują gyvenimo skonį.