Milžiniškos durys atveria kelią į visiškai kitokį pasaulį nei ten, koridoriuje. Galvojome, kad kuo aukščiau atsisėsime, tuo geriau matysime, bet ne, tas principas nesuveikė, todėl pasirinkome viduriuką. Atsisėdau ir pradėjau žvalgytis. Daug kėdžių, daug žmonių, garsios kalbos, bet viduje tuštumos jausmas. Girdžiu šalia kalbančias drauges, lyg ir atsakau kažką, nusišypsau, bet noriu išeiti. Apsidairau dar kartą ir pamatau Jį. Nusišypsau. Bet ne, ne ta liūdna šypsena, ši jau kita, kupina nuoširdumo. Žinau, kad Jis nemato, bet man taip gera. Gera vien dėl to, kad štai Jis, sveikas, bendrauja su draugais, yra čia - visai netoliese. Užgesta šviesa. Ir visų žvilgsniai nukrypsta į sceną. Jo taip pat. Bet aš neatitraukiu akių. Girdžiu, kaip ant scenos kalba aktoriai, bet žiūrėti į Jį ir fantazuoti yra žymiai smagiau. Ir Jis atsisuka. Iš lėto nužiūrėdamas vos apšviestą salę pasižiūri į mane. Jaučiu, kaip dega skruostai ir, nors Jis to ir nemato, išgyvenu nežmonišką gėdą. Nežinau kodėl. Pasukau žvilgsnį į sceną ir nustačiau susidomėjusią veido išraišką. Žinau, kad Jis stengiasi įžiūrėti mano veido kontūrus, bet laikausi rami. Sunkiausios susikaupimo akimirkos. Akies kampučiu pažvelgiu į Jį - nusisukęs. Bet viso pasirodymo metu jaučiau, kaip karts nuo karto vis atsisukdavo. Malonu. Žavu. Ir taip trapu. Ir visi aplinkiniai jau seniai pastebėjo, kaip mes norime būti vienas šalia kito, tik mes abu, deja, dar to nepamatėme.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą