Ar prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą pamatote krintančias snaiges? Kai švelniai jos paliečia nosį ir paglosto akis, lūpas. Arba prisimenate tai, kai pirmą kartą brendate į jūrą? Ir kūną nusėda tūkstančiai skruzdeliukų. Arba net tą nepatogų jausmą, kaskart einant kalbėti viešosios kalbos. O ar nors kartą jautėte tai, kai pamatote ypatingą žmogų ir visi blogiausi ir geriausi jausmai susipina į vieną, kūnas pradeda drebėti, linksta kojos ir atrodo, kad tuoj mirsi, tik neaišku, kodėl. Bet tomis silpnumo akimirkomis daugiau nieko nereikia. Norisi tik, kad tas žmogus atsisuktų, pasižiūrėtų į tavo akis ir nusišypsotų. Ir tavo diena užskaityta. Eini kaip idiotas ir negali nustoti šypsotis. Ir niekas tau jau neberūpi. Nieko nebegirdi ir nieko nebematai aplinkui. Esi visiškai nesavas, tačiau laimingiausias, koks tik gali būti. Ir vakarais eini kuo greičiau miegoti, nes žinai, kad vėl išauš nauja diena. Ir vėl tu jį pamatysi.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą