Vėl eilinė diena mokykloje. Nuobodu. Paprasta. Pamokose laikas slenka taip lėtai, kad, rodos, galėčiau užmigti. Nuskamba skambutis ir vos vilkdama kojas pajudu link durų. Aplinkui triukšmas, kuris palengva įsibrauna pro mano ausų būgnelius ir pradedu girdėti trumpas praeivių pokalbių nuotrupas. Staiga išgirstu švelnų juoką. Jis aidi kažkur tolumoje, tačiau atpažinti galiu už tūkstančių mylių. Pakeliu akis ir pamatau Jį. Kumšteli draugui į petį ir nusišypso plačia šypsena. Akies kampučiu pažiūri į mane, tačiau iškart nusisuka ir abiem rankom perbraukia savo plaukus. Per mano kūną nubėga kelios dešimtys skruzdeliukų ir pajaučiu kaip iš vidaus mane užlieja šiluma. Ir kiek nedaug reikia, kad diena atrodytų graži. Ir tiek nedaug žmonių sugeba džiaugtis mažyčiais laimės momentais gyvenime. Ir mano laimė lydės mane sapnuose. Nes, kad ir kaip toli ji būtų, noriu laikyti ją šalia.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą