Lietuje kitaip

 Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet šį įrašą parašyti mane įkvėpė daina 'grande amore', todėl čia tvyro tos dainos nuotaika ir įtampa, ir, bent jau taip sakė tie, kas pirmi jį perskaitė, su daina bei įsiskaitant į kiekvieną mintį, jaučiasi didesnis jausmų efektas. 

https://www.youtube.com/watch?v=w1f6o1HQBvg

 Tas vakaras buvo nežmoniškai vėsus ir lietus pliaupė kaip iš kibiro, nors buvo vasaros vidurys, o prognozės žadėjo karščius. Miestas buvo apšviestas žibintų, siauromis gatvėmis slinko pilki žmonės - kas po vieną, kas poromis - užsimetę šiltus paltus ir nuo lietaus pasislėpę po skėčiais. Ant suoliuko sėdėjo mergina. Šviesūs trumpi plaukai krito jai ant nuogų pečių, dar labiau išryškindami tai, kad ji neturi jokio apsiausto. Rankoje taip pat laikė skėtį, bet ką tas skėtis, kai lauke toks šaltis... Mergina nerimavo (tai galima buvo suprasti iš dažno jos kojų būsenos keitimo) ir vis žvalgėsi aplinkui. Matyt, kažko laukė. Staiga pašokusi ant kojų ir papurčiusi galvą ruošėsi išeiti, bet kažkas lyg pakuždėjo atsisukti.

 Ir Ji pamatė Jį.

 Velniškai greitu žingsniu atbėgantį be skėčio, kiaurai šlapią, bet skubantį pas Ją. Mergina net nepastebėjo kaip iš rankų išmetė skėtį ir pasileido į vaikino glėbį. Kelios sekundės ir Jo stiprios rankos apkabino Jos liemenį, o Jos rankos apsivijo Jo kaklą, ir švelnus bei gležnas bučinys apgaubė juos nuostabiausiu jausmu, kuris šildo tūkstantį kartų labiau nei paltas ar puodelis karštos arbatos lietingą dieną. Nes sielas šildo tai, ko negalime paliesti ar pamatyti, o tai, ką mes jaučiame viduje.