Nežinau kaip pavadinti tokias akimirkas. Akimirkas, kai supranti kažką svarbaus. Sugebi priimti rimtą sprendimą. Galbūt tokį, kuris pakeis visą Tavo gyvenimą. Kai tramdai viešumoj ašaras, nes kažkas nepavyksta, o grįžęs namo žliumbi kaip mažas vaikas, nes galvoje sukasi mintis "O kam stengtis?". Kartais viskas griūna, žemė slysta iš po kojų, Tu nebežinai ką daryti, norisi viską palikti ir užsidaryti savyje. Bet tada pamatai rezultatą. Ir suvoki, kad išmokai kažko naujo ir labai reikalingo. Pamatai žmones, kuriuos įkvėpei. Kurie dabar stengiasi dėl kitų ir dėl Tavęs. Ir gyvenimas vėl nušvinta. Galbūt galėčiau tai pavadinti augimu? Ne augimu ūgiu ar dar kuo, bet vidinio pasaulio augimu. Kai pradedame galvoti ne tik apie save ir kaip gauti naudos sau, bet ir apie aplinkinius. Galiausiai artimus žmones. Norime įnešti į šį pasaulį kažką savo. Kažką, kas galbūt kam nors kada nors atvers kitą požiūrį į pasaulį. Mes išmokstame mokytis ir mokyti. Bet galbūt tai net daugiau nei augimas? Tik nežinau kas...
Gražu :)
AtsakytiPanaikinti