Popietė su geriausiu draugu

 Kokį žmogų galime vadinti geriausiu draugu? Hm.. Apie tai norėjau parašyti jau nuo vasaros, tačiau niekaip neradau tam tinkamo nutikimo. Šiandien supratau kas iš tiesų man yra tikras draugas.
 Kai prieš daug daug dienų šokiuose prasidėjo problemos, labai nenorėjau ten eiti. Ieškodavau bet kokios priežasties, kad tik ten nesirodyt. Kartais neidavau be priežasties. Ten buvau niekam nereikalinga, visų užmiršta.. Kai nueidavau, vos susilaikydavau neapsiverkus. Kartais ir nesusilaikydavau. Prieš mėnesį atėjo naujokas. Pirmą įspūdį susidariau nevisai padorų, bet tada dar jo nepažinojau. Po kiek laiko su juo gerai susibendravau ir pastebėjau kaip mano draugė keistai į tai reaguoja.. Na, per daug apie tai nesusimasčiau, tik džiaugiausi, kad pagaliau turėsiu su kuo bendrauti.
 Praėjo dar kelios repeticijos ir vienas draugas, kuris turbūt vienintelis vaikinas, kurį aš pažįstu, kuris taip gerai suprastų merginas, pamatė mane kažkokią liūdną ir paklausė kas yra. Tada jam nieko nepasakiau. Vakare sulaukiau skambučio. Prakalbėjome apie valandą, išpasakojau jam viską, kas vyksta. Jis tikrai labai nuoširdžiai mane paguodė ir išklausė.
 Praėjo dar kelios dienos - vėl kažkas blogai.. Nieko niekam neišsiduodama, nieko nesakius, vaidinau laimingą, o grįžusi namo visą vakarą liūdėjau. Vėl sulaukiau draugo skambučio. Kodėl? Atsiliepiau, jis paklausė kaip man sekasi. Sumelavau, kad viskas gerai. Tada jis liepė pagalvoti geriau. Ir tada pratrūkau ašaromis ir vėl pradėjau jam viską pasakoti.Na, tai buvo tikrai labaai keista, nes nesu turėjusi tokių pokalbių su vaikinais.. Po to pokalbio supratau, kad šokiuose turiu tik du draugus - jį ir naujoką.
 Šiandien sumastėm su jais susitikti ir ramiai pasėdėti. Nuėjome į Coffee Inn`ą ir prasėdėjome ten puse dienos. Kas keisčiausia, turėjom labai daug apie ką kalbėti - nuo kvailiausių ir visiškai nerūpimų temų iki pačių rimčiausių klausimų. Tas susitikimas... Niekada dar taip gerai nesėdėjau su vaikinais ir tiek neišsipasakodavau, o ką jau kalbėti apie išklausymą... Tobuli draugai.♡

Gyvenimas nestovi vietoj

 Su kiekvienu perskaitytu žodžiu, kurį aš parašiau, jūs senstate. Nebebūsite daugiau jaunesni, negu šią akimirką, šią sekundę. Viskas aplinkui keičiasi ir pasaulis vis sukasi, sukasi...
 Tai yra labai keista kartais tiesiog gulėt lovoje ir galvoti kaip per kelis metus, mėnesius, savaites, o gal net ne dienas,o valandas gali pasikeisti mūsų gyvenimas. Kaip iš nepažįstamų tampame daugiau nei draugais,o paskui vėl nepažįstami, kaip iš priešų tampame sąjungininkais, o iš geriausių draugų galiausiai nieko bendra nebeturinčiais žmonėmis. Kiekvieną rytą keliamės,o vakarais einame miegoti, sukamės gyvenimo rutinoje ir plaukiame pasroviui. Bet anksčiau ar vėliau gyvenimą tenka koreguoti ir kažką keisti. Galbūt netgi atsitinka taip, kad mokykla, į kurią ne už ką nenorėjai eiti, tampa tavo antri namai, nauji klasiokai, kurie pasirodė tikri mėmės, tampa tavo geri draugai, o nauja draugė, kurią pažįsti vos puse metų, pasirodo turi tiek daug panašumų, kiek net susapnuot negalėjai? Juk permainos tikrai niekam nekenkia, ypač jei reikia pertraukos nuo tam tikrų žmonių, tam tikrą laikotarpį. Tu esi tu, niekas tau nedraudžia daryti to, ko tu nori, nes tu gyveni savo gyvenimą, o ne jie, ne tie stūmikai, dviveidžiai ir sukčiai, kurie apsimetinėja draugais.
 Tiesiog norėjau pasakyti, kad laikas nestovi, ir su kiekviena diena mūsų gyvenimas vis trumpėja, tad gal negadinkite savo nervų ties kažkokiom sušiktom nesąmonėm, kurios net nevertos jūsų liūdesio, o gal net ašarų, tiesiog mėgaukitės gyvenimu, juk gyvename tik vieną kartą.

Ramūs vakarai

Pasileidi muziką. Vonia pilna karšto vandens ir putų. Tu guli užsimerkęs ir apie nieką negalvoji. Tiesiog atsipalaiduoji. Aplinkui tvyro tyla, girdi tik savo kvėpavimą. Plaka širdis, ramiai, neskuba. Tavo galvoje tik dainos žodžiai. Sekundei pasirodo, kad gyvenime nei vienos problemos, jis nykus ir nuobodus. Mokykla, namai, būrelis, namai. Niekas neapkalbinėja, niekas nekritikuoja. Jokių blogų pažymių, pykčių su tėvai. Viskas tiesiog gerai. Bet per daug gerai, kad būtų tiesa. Tada atsimerki ir supranti, kad tai neįdomu. Visada mes norime tobulo gyvenimo, bet patys nesuvokiame, kad tobula yra tai, ką turime dabar. Visos problemos moko mus būti stipresniais ir mėgautis gyvenimu. Tai mes ir turime daryti!
Išblaškęs visas mintis išlipi iš vonios, nusišypsai ir lauki rytojaus. Nes kiekviena diena yra naujas išbandymas. Kiekviena diena yra mūsų istorija.

Gyvenk taip,lyg ši diena tau būtų paskutinė

Tiek daug žmonių miršta, bet ar visi jie iš tiesų gyvena? Galime ilgai diskutuoti, bet aš manau, kad ne. Dauguma, na gerai, beveik visi žmonės, gyvena praeitimi, arba ateitimi. Vieni negali išmesti iš galvos prisiminimų ir, arba jais save žudo, arba mėgaujasi. Kiti - stato planus kas bus po to ir kaip bus gera gyventi. Tačiau, mano manymu, taip daryti nereikia. Mes gyvename čia ir dabar. Viskas turi būti čia ir dabar. Nebijokite būti išskirtiniai, tai parodys koks originalus jūs esate! Nebijokite išreikšti savo nuomonės, visada būkite tvirti ir nepalūžkite. Juk, po velnių, koks skirtumas ką pagalvos ta kek*ė iš mokyklos arba tas visai simpatiškas vaikinukas, sutiktas gatvėje? Juk tai darai ne dėl kažko, tai darai dėl savęs. Jei tau tai patinka - puiku, taip ir toliau! Mėgaukitės gyvenimu, juk tai, kas įvyko vakar, prieš kelias dienas, o gal net ir šiandien, tai jau nebe pasikartos. Niekada. Viskas yra nuostabu ir nebegrįžtama, todėl reikia judėti į priekį. Ir niekada neatidėliokite to, ką galite padaryti šiandien. Juk ką gali žinoti kas rytoj atsitiks..:))

Mano gyvenimas, mano pasirinkimas

Gyvenimas, tai keistas dalykas ir nors aš esu labai jauna, tačiau tikrai daug ką galiu suvokti. Vienas dalykas - pastaruoju metu suprantu, kad pasitikėti galima tik savimi, o netgi ir patys pačiausi draugai gali iš tiesų būti priešu. Gyvenimas, tai kaip žaidimas. Kiekvienas esame pats sau karalius. Tačiau kartais visą valdymą perduodame kitam, net patys nesuprasdami, kad duodame stipriausią ginklą mus nugalėti. Ką šiais laikais reiškia žodis draugas? Žmogus, kuris padės, bus šalia? Galbūt. Tačiau, o kur tas žmogus dingsta, kai mus ištinka problema? Argi tai vadinama draugu? Šiais laikais žmonių, kuriuos gali pavadinti draugais, mažai, labai labai mažai. Ką jau kalbėti apie pasitikėjimą. Juk jis, kaip stiklinė. Sudaužyk vieną kartą ir atgal jau nebe sutaisysi taip, kaip buvo. Bet tai juk ir vadinama gyvenimu. Sudėtingu, nepalaužiamu, nesąžiningu, bet egzistuojančiu. Ir mes jame. Tekame, kas pasroviui, kas prieš srovę. Bet mes visi čia. Ir visi renkamės savo likimus, ir kokiais keliais eisime. Mes patys.

Vaikinai taip pat turi jausmus

Man, kaip ir daugumai merginų, visada atrodė, kad vaikinai, tai sutvėrimai, kurie niekada nesupranta ką jaučia merginos, jiems nusispjauti ant jausmų ir jie visada tiki tik tuo, kuo nori tikėti, ir daro tai, ką nori daryti. Bet šiandien, visai netyčia, aptikau gana įdomų vieno pažįstamo vaikinuko blogą. Perskaičiau ir... netekau žado. Tai, kaip jis aprašė visus jausmus, kuriuos jaučia ir visa, kaip jis tai išdėsto. Nuostabu! Susimąsčiau. Juk vaikinai iš tiesų ne visada būna pikčiurnos, kurie nieko nesupranta. Jie tiesiog yra tokie, kurie turi atrodyti stiprūs ir sugebantys apginti brangiuosius, bei apsiginti patys. Tačiau nepamirškime svarbiausio - net stipriausi liūtai giliai širdyje būna jautrūs ir mieli kačiukai. Tai gal nėra tie vaikinai tokie jau ir blogi, kaip mums dažniausiai atrodo? Juk jie viska daro mūsų, merginų gerovėj (kad ir kaip jie tai neigtų).
Ech, nors ir šiek tiek pavėluotai, bet su vyrų diena, mielieji!

Tobula diena

Vakar labai vėlai grįžau namo, tad nebe įstengiau jau nieko parašyti, tačiau kai ką papasakoti noriu. Nežinau kiek iš tų, kurie perskaitys šį įrašą, supras tą jausmą, kurį aš vakar vėl pajaučiau, bet jis buvo nuostabus.
Mokykloje yra toks vaikinukas(na taip, jau turbūt aišku apie ką aš kalbėsiu). Iš pradžių į jį neatkreipiau dėmesio, bet vėliau jis man labai net krito į akį. Matau jį kasdien mokykloje, todėl nusprendžiau jam parašyti. Pirmas mūsų susirašinėjimas buvo tobulas. Atrodo mes nieko nepabendravom, bet jis taip nuoširdžiai viską rašė! Kitą dieną mokykloje pasisveikinom, dar vėliau pasikalbėjome. O paskui kažkas nutiko... Dar iki šiol nesuvokiu kas, bet tikiuosi šiandien išsiaiškinti. Jis tiesiog nebenori su manim bendraut.  Nebe atrašė į mano sms, o ką jau kalbėt apie pasisveikinimą mokykloje...
Vakar su drauge ėjome į Sereikiškių parką, ji norėjo mane pafotografuoti. Iš tolo atpažinau jį. Jis sėdėjo su draugu, juokėsi... O tada pakėlė akis į mane. Aš galvojau, kad širdis iššoks iš krūtinės, viduje viskas persivertė ir... Ahh, tas trumpas momentas, bet likusi dienos dalis virsta tobula! Žinoma, labai norėjau prieit, bent pasakyt jam 'labas', tačiau žinojau, kad tai neįmanoma...

Noriu atostogų

 Štai ir baigėsi eilinis mokslo metų savaitgalis, o dar laukia krūva namų darbų ir pasiruošimai kontroliniam darbams, kurie laukia šią savaitę... Spėkime ar aš jiems ruošiuosi.. I don't think so. Kaip nervina ta tinginystė! Na, bet dabar ne apie tai. Neskaitant visų problemų ir sušikto gyvenimo, jis yra... nuostabus. Rimtai. Prieš savaitę aš galvojau, kad geriau jau mirti, nei gyventi šiam pasaulyje, nes problemų buvo virš kaklo - žiauriai susipykau su geriausia drauge, simpatija su manimi nebendrauja, pažymiai smuko dvigubai, amžini pykčiai su tėvais... Bet juk kaip sakoma - nėra to blogo, kas neišeitų į gerą! Kiekvienas dalykas turi teigiamą pusę. Susipykau su geriausia drauge. Tai nėra blogai. Juk būtent dėl to dabar mes galim bandyt ištaisyt mūsų elgtis, pasikalbėjome širdis į širdį ir stengiamės grąžinti mūsų geriausių bendravimą. Vaikinas, kuris man begalo patinka, mane ignoruoja. Jis net nenori su manim bendrauti. Iškart galvojau, kad tai - pasaulio pabaiga. Bet dabar manau visiškai priešingai! Na ir kas, kad jis mane ignoruoja. Jis manęs net nepažįsta, todėl aš dabar turiu stengtis padaryt viską, kad vėliau jis pats norėtų su manim bendrauti. Ir aš tikrai stengsiuosi, nes aš galiu, nes aš noriu. Nuėjus į gimnaziją, mano pažymiai nuo dešimtuko nusileido iki vos teigiamo. Tai pastebėjus vieną vakarą ilgai verkiau... Bet kas iš tų ašarų? Juk liedama jas aš pažymių nepataisysiu, o tik veltui išpilsiu savo vandenį. Prikol. Bet dabar aš ir dėl to neliūdžiu. Juk tai tokia iniciatyva viską taisyti ir pradėt mokytis. Po truputį ir viskas bus gerai, aš tikiu. O tėvai? Visą gyvenimą mums atrodo, kad jie mūsų nesupranta ir mūsų nekenčia, ant mūsų šaukia ir viską draudžia.. Bet tai juk netiesa! Jie bando mus apsaugoti ir daro viską mūsų labui, nes be galo myli. Už tai ir esu dėkinga savo tėvams. Žinoma, kartais man norisi pašėlt iki ryto su draugais,o tėvai skambina dvyliktą ir sako: Staigiai važiuoji namo. Bet kartais jiems geriau žinoti kas yra gerai, o kas ne.:))
 Bet anyway nuo visų šių dalykų aš pavargau. JAU pavargau ir begalo laukiu kol prabėgs šios kelios savaitės ir pagaliau bus atostogos. O tada tai siausim!

Savižudybės

 Ilgą laiką nerašiau, nes neturiu laiko - puse dienos mokykloje, būreliai, namų darbai ir jau miegot tenka eit. O dabar sugrįžusi pagaliau apsisprendžiau aprašyti vieną rimtą temą, kurios anksčiau nesugalvojau kaip pateikti.

 Savižudybė - sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas. Dažniausiai su savižudybe susiduria žmonės, sergantys gilia depresija, paskendę neviltyje, nebe atrandantys jokios prasmės gyventi. Pasišalinti iš gyvenimo dažniausiai nusprendžia žmonės, kurie ilgą laiką pergyvena depresiją ir galiausiai nebe atranda kitos išeities. Na, tiksliai niekas nežino kodėl savižudybė apima tokį didelį skaičių mirties priežasčių sąraše, bet stengiamasi jį sumažinti. Dėl patyčių savižudybių išaugo per dešimtmetį ir Lietuva jau kelis metus išlaikė poziciją kaip antra pagal savižudžių skaičių visame pasaulyje!
 Manau, kad kiekvienas paauglys yra bent kartą pagalvojęs apie savižudybę. Kodėl kyla tokios mintys? Vienos iš priežasčių yra: namie problemos, sunkumai mokykloje, jų pakeitimai, patyčios, santykių praradimas, balansavimo sunkumas tarp pareigų, šeimos, draugų ir pan., tėvų skyrybos, nepripažinimas savęs, savęs neatradimas, noras pritapti, galvoji, kad esi nevykėlis, nematomas...
 Taip, manau kiekvienas yra jautęs bent vieną iš šių priežasčių, bet juk tai ne priežastis palikti gyvenimą! Juk po pasišalinimo iš gyvenimo labiausiai kenčia ne auka, o artimieji ir aplinkiniai žmonės, jiems gi reikės ilgus metus atsistatyti, kol paskandins sielvartą, bet tai liks su žmogumi visą jo likusį gyvenimą...
 Šiuo metu imta daug priemonių prieš savižudybę, ant tiltų ženklai, specialios linijos, veikiančios visą parą ir pasiruošus padėti bet kuriam, daug organizacijų ir etc.

Keli FAKTAI:

• Keturi iš penkių žmonių, norinčių nusižudyti, aiškiai pasako apie savo ketinimus aplinkiniams.
• Dauguma nusižudyti ketinančių žmonių iš tiesų to nenori, bet tiesiog nemato kitos išeities.
• Žmonės, kurie norėjo nusižudyti, po išgyventos krizės dažniausiai sugeba tęsti normalų gyvenimą toliau.
• Noras nusižudyti - tai laikinas reiškinys, kylantis itin didelių sunkumų metu.

  Ir pabaigai: Žmogus, apimtas beviltiškumo būsenos, staiga keičia elgesį - pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei), keičiasi žmogaus interesai: piešia, kalba, daug rašo mirties tema, kalba apie savižudybę, jau yra bandęs nusižudyti, dažnai mini konkrečią vietą ir laiką.

Taigi people, štai parašiau čia tokią rimtą temą ir išvadoje norėčiau pasakyti, kad niekada nepalūžkite, o jei parkritote - kelkitės ir ženkite tolyn. Savižudybė - tai ne išeitis. :)

Sostinės dienos

 Labas rytas! Nors... Koks čia rytas, jau įpusėjo diena, o kadangi aš tik neseniai išsikrapščiau iš lovos, tai man dar rytas.. Ilgai miegojau todėl, kad tai pirmasis šių mokslo metų savaitgalis ir tuo labiau vakar vėlai parsiradau namo todėl, kad dabar mieste vyksta Sostinės dienos! Atidaryme, penktadienį, aš nebuvau, bet užtat man užteko vakar dienos. Buvo nuostabus šeštadienis! Sėdėjau Vilniaus Coffee Inn`e, o Kudirkos aikštėj vyksta koncertai, groja muzika... Taip ir neištvėriau neišsitempusi savo geriausios draugės iki scenos, ir nepasidavusi muzikos garsams... Grupė, kuri tuo metu grojo, buvo man nežinoma, bet jos dainos man patiko iš karto. Tai taip užbūrė ir aplankė toks nepaaiškinamas jausmas... Širdis daužosi kaip pašėlusi, krūtinėje skamba muzika, o tu iškeli aukštyn rankas ir pradedi šokti.. Laisvai judi, nesvarbu ką mano kiti, svarbu tau tai patinka, tu tai gali, tu to nori ir nusispjaut ant kitų nuomonių ir apkalbų. Kelioms minutėm pamiršti, kad mokslo metai jau prasidėjo, kad namie laukia krūva namų darbų, kad turi problemų ir, kad nuo jų nepabėgti. Tu tiesiog leidi sau atsilaisvinti nuo viso to ir bent sekundei pasijusti niekam nepriklausomam ir savimi. Tas jausmas yra nuostabus...

Aš noriu vėl vasaros

 Keista, taip, bet man pirmos pamokos buvo tik šiandien ir kokią išvada galiu padaryt iš šiandienos.... Nebenoriu ten grįžt never and ever. Ta prasme taip, su klase jau maždaug susipažinom, turiu su kuo leist laiką ir šiaip iš pačios mokyklos nemažai ką pažįstu, bet viskas vistiek taip ne sava.... Buvo tik pirma pamoka, o jau jaučiau tą jausmą, kurio nejaučiau senoje mokykloje... Jausmą, kad tai jau nebe pagrindinė, o čia jau gimnazija ir būtent čia reikės labai stipriai susiimti ir MOKYTIS. Taigi, kai pirma pamoka baigėsi... Su klasioku verkėm, kad norim namo. Bet tai nebuvo blogiausia. Blogiausia turbūt buvo tai, kad man greičiausiai kai kurios pertraukos slinko lėčiau, nei kai kurios pamokos! Vaikštom su drauge kaip nevykėlės, ieškom savo kabinetų, o aplink daug nepažįstamų veidų, visi tokie aukšti, atrodo nedraugiški ir žiauriausias jausmas, kai girdi kai jie apie tave šnekučiuojasi. Ta prasme norisi prasmegt kiaurai žeme. Siaubingai skaudą galvą, nebenoriu ten sugrįžti... Na, bet tikiuosi bent rytoj viskas bus ne taip blogai..

First day at school

 Man šalta. Žiauriai šalta. Sėdžiu įsivyniojusi į pledą su karštu, jau trečiu iš eilės, puodeliu arbatos. Visą dieną smarkiai lijo, o aš buvau su vasarinė suknele. Visai protą per vasarą pamečiau. Na, bet neesmė. Svarbiausia tai, kad ši diena pagaliau atėjo! Ir štai aš visu juos pamačiau, stovinčius su gėlėm prie mano klasės užrašo. Kaip buvo nuostabu tarp visų tų nepažįstamų, nesmagiai besijaučiančių veidų pamatyt pirmą, besišypsantį ir pažįstamą veidą. Viskas vyko tikrai labai greitai ir aš net nespėjau susigaudyt kas aplink. Bendravau toli gražu ne su visais ir tikrai pusės klasiokų vardų niekaip negaliu prisimint... Na, bet tikėjausi tikrai žymiai blogesnio. Labai fainas auklėtojas pasirodė. Taip, jei neminėjau tai pirmą kart gyvenime gavau auklėtoją vyrą. Bus smagu... O visą kitą dienos dalį praleidau centre kur buvo begalės pažįstamų ir matėsi, kad visi pareina iš mokyklų, aplink tik ir kalba apie pamokas, apkalbinėja klasiokus, diskutuoja kitom temom... Ta prasme Coffee Inn`as, kuriame sėdėjau, buvo kimšte prikimštas žmonių, ten buvo taip karšta, kad net man su vasarine suknele ten buvo per karšta. Bet... užtat išėjus į lauką be galo sušalau, likau šlapia, nors ir turėjau skėtį ir galiausiai grįžusi namo buvau suledėjus kaip.... ledinukas? Neradau tinkamo žodžio. Ir mane atšaldė tik šiltas draugo megztinis ir karštas puodelis mėtinės arbatos.... Ech, tikiuosi aš nesusirgsiu.

Pagaliau atsikvošėjau

 Taip norėjau parašyt vakar vakare, bet tiesiog buvo toooookia nuotaika, kad aš net nesuvokiau kas vyksta. Žodžiu, vakar pamačiau savo naujos klasės sąrašą..... Ką jūs sau galvojate: patekau su...nu okey, puse velnio buvusia klasioke ir viena panele, su kuria žiaaauriai nenorėjau.... Na, kas dar gero.. Ak taip, neskaitant to, kad pas mus dvidešimt dvi mergaitės ir šeši vaikinai, ir klasės vadovas vyras - gruzinas, ir plius fizikos mokytojas - viskas gerai. Ne, tikrai viskas gerai. Aš gi rami. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA. Kaip aš bijau naujos klasės, mokyklos!!! Visko bijau!! Dieve, išgelbėk mane ir mano drauges, kurios nepateko su manimi į klasę.. Kvėpuoju, ramiai, ramiai, viskas gerai. Mąstau blaiviai. Na, turbūt viskas ne taip jau ir blogai, juk aš kol kas susipažinau tik su keliomis savo klasiokėm ir keliais klasiokais (dėl to, kad kitos dalies facebook`as neranda -.- ), gal ta kita dalis bus normali... Gal... Bus.... Na, aš tikiuosi, kad mano mieliems skaitytojams, kurie pateko į naujas klases, pasisekė labiau nei man.

Grūzo vakarai

 Ar man vienai užeina kartais tokia nuotaika, kai norisi voliotis lovoje visu garsu pasileidus nerealiai liūdną muziką per ausines ir verkti? Vat tiesiog. Atrodo gyvenime nieko netrūksta ir dieną praleidai įdomiai ir gerai, bet atėjus vakarui emocijos plūsta iš vidaus ir darosi taip sunku... Tiesiog palūžti. Nebenori nieko. Į galvą pareina visokie prisiminimai ir darosi vis sunkiau... Stengiesi ramiai kvėpuoti, bet vis galvoji apie akimirkas, tas vieninteles ir tobulas akimirkas, kurių jau nebe susigrąžinsi. Visi kasdien tave mato tokį, koks iš tiesų tu nesi. Aplinkiniai mato tavo šypseną, girdi tavo juoką, patys juokiasi iš tavo pokštų, bet jie net neįtaria kaip tau sunku viduje, kad parėjęs namo kasdien galvoji apie kažką, ką praradai.
 Rašydama galvojau apie vieną man brangų žmogų, kurį praradau, bet galvodama apie praradimus, pagalvojau ir apie pastaruoju metu prarandamus draugus... Kaip visą tai sustabdyti? Kaip padaryti taip, kad viskas būtų vėl kaip anksčiau? Nors ne, ne taip kaip anksčiau. Kad viskas būtų dar geriau... Gyventi toliau? Pasakyti tai labai lengva. Įgyvendinti žymiai sunkiau... Mane taip nervina ta frazė: viskas bus gerai. Taip, aš sutinku, kad bus, bet dabar nėra. O man reikia dabar. Kad DABAR kas nors suprastų ir paguostų. Kad būtų net jei ne šalia, bet kažkur netoli. Kad pasakytų "Tu turi mane, o jei kitiems tu nereikalinga, tai spjauk jiems į veidą"....

 O dabar pagal esmę turėjo pasirodyti mano moralas, kuris skamba taip: branginkite vieni kitus ir jei pažadėjote, tai ir tiesėkite savo pažadus, jei pasakėte, kad mylit, tai ir mylėkite, jei pykstatės, tai tik iš meilės, svarbu nekriskite iškart, eikit savo svajonių link ir nepamirškite tų, kurie nepamiršta jūsų!

I'm back

 Ilgai buvau dingus, taip taip, žinau, bet vasara eina į pabaigą ir turiu labaai daug reikalų ir reikia dar spėt pasidžiaugt atostogomis, todėl neturiu visiškai laiko!

Laikas bėga taaip greitai, kad net nespėji pastebėti kaip viskas keičiasi - kaip keičiasi draugai, meilės, galiausiai keitiesi pats tu. Na, aš nesakau, kad pasikeisti yra blogai, žinoma gerai, jei tik keitiesi į gerą pusę. Jei to nori pats, kodėl gi ne, o tikri draugai priims tave tokį, koks esi.:)) Pastaruoju metu labai daug mąstau apie tai, kas pasikeis atėjus naujiems mokslo metams - draugai, mokytojai, bendraklasiai... Kokia aš tapsiu nuėjusi ten, kur esu priskirta? Pagyvensim pamatysim. Anyway, man jau be galo trūksta visko seno. Sėdžiu ir galvoju apie akimirkas iš praeities. Net ir blogi prisiminimai yra tokie tobuli, kad norisi juos pakartoti vėl ir vėl. O mes vis kažkur skubame... Taip skubame užaugti ir tapti geresniais, kad nepastebime kas vyksta aplinkui. Mes net sekundei nesustojame ir nepasižiūrime kas aplink. O juk galėtume. Nes gyvenime nieko nebūna atsitiktino, viskas arba likimas arba... Arba jo. Pamiršau savo mintį ir žooodžiu, ką norėjau pasakyti - neskubėkite gyventi! Viskas dar taip prieš akis! Rizikuokite, priimkite iššūkius, darykite viską, kad būtumėte laimingi ir būkite! Nes jūs gyvenate savo gyvenimą, kitas už jus nenugyvens.:))

Nothing is real

Sex, drugs, rock n roll,

Speed, weed, birth control.

Life's a bitch

and then you die.

So fuck the world

and let's get high!

 Kiekvienas mūsų žino kuom dažniausiai užsiiminėja šiuolaikiniai paaugliai. Aš neišimtis. Taip, esu ir vartojusi alkoholį, ir rūkiusi, tačiau ties tuo savo "blogų" dalykų darymą baigiau. Wtf, nusišnekėjau. Whatever. Nesam šventuoliai nei vienas (na gerai, gal keletas ir yra), tačiau šiais laikais juos galima ant pirštų suskaičiuoti. Kodėl šiuolaikiniam jaunimui taip niežti viską pabandyti? Ogi todėl, kad traukia prie to, kas uždrausta. Tėvai visada kartoja - cigaretės yra blogai. Tai kodėl gi nepaėmus ir nepabandžius užsitraukti porą dūmų? Nežinau kaip kitiems, bet anksčiau man rūkyti patikdavo (gal patiktų ir dabar, tačiau dabar man tai atrodo kvaila,sori). 

 Kiekvienas cigaretės dūmas ir galvoje vis kitokios mintys.. Tamsi naktis, tu guli prie jūros.. Įtrauki dūmą, užsimerki ir išputi. Mėtinė bjaurybė kutena tau gerklę ir slenka link plaučiu. Atsidusti. Ech, kaip gera atsipalaiduoti ir bent keliom minutėm užmiršti visas savo problemas, viską, kas atsitiks atėjus rytojui, tiesiog apie nieką negalvoti, tiesiog gulėti ir leist nikotinui veikti. Juk tai taip smagu ir ramu! 

 Tačiau kiekvienas  malonumas turi pasekmių. Aš nenoriu nieko sakyti, beet... Geros nakties ir saldžų sapnų,beibiai!

Dance is all in my life |

 Šokiai - tai neatskiriama dalelė nuo mano gyvenimo ir nuo manęs. Jaučiu, kad be šokių būčiau niekas. Tas pats kaip kiti negali būti be dainavimo, piešimo, ar kitų dalykų, nes tai padeda pasijusti savimi, taip pat ir man šokiai - tai toks dalykas, kai galiu būti savimi, nebijoti parodyti save tokia, kokia esu. Kai šoku ir žinau, kad į mane žiūri kelios dešimtys akių porų, jaučiuosi taip nuostabiai, kaip net žodžiais neįmanoma apsakyti. Šokis - tai toks dalykas, kai nori šaukti, rėkti, klykti, bet visą tai išreiški judesiais. Tu girdi kiekvieną melodijos natą ir ją jauti. Esi jos dalis. Kartu su šokiu aš augu. Šokis lydi mane visą gyvenimą. Ir tai nuostabu. Koncerto metu, kai gali pilnai atsiskleisti, kai stengiesi daryti viską, kad paliesti žiūrovo širdį. Aš turbūt atiduočiau viską, kad matyti kaip po kiekvieno pasirodymo žiūrovai keliasi nuo kėdžių nenustodami ploti, galbūt net verkiantys, ant kiek visa tai buvo nuostabu. Ir norisi kartoti dar, dar ir dar. Manau ne kiekvienas supras, ką norėjau išsakyti. Bet tie, kuriems šokiai taip pat yra viskas, žinos - tai tiesiog dalis tavęs...

Miego trūkumas arba paranoja

 Kaip kvaila sakyti brangius žodžius pigiems žmonėms. Kaip kvaila būti ta, kuria nesi dėl to, kurio tau nereikia. Kaip kvaila pasitikėti tais, kurie tave priduoda. Kaip kvaila manyti, kad žinai, nors nežinai nieko...
 Dieve, Dieve, išgelbėk kada nors žmones, kurie tikrai nori būti išgelbėti. Nekreipkit dėmesio, tai serialo įtaka, tas tikėjimas ir prašymas, kad maldos išgelbėtų. Gerai, aš eilinį kartą nusišneku, bet aš kitaip ir nemoku. Šiandien atrodo į lauką išėjau tik ryte, kai ėjau pabėgiot ir šiek tiek vėliau, kai ėjau į biblioteką. Visą likusią dienos dalį sėdėjau namie, bet įvyko visko tieeeek. Kad mano širdis virpa ir nebegali to laikyti. Ta prasme iškarto netyčia prisiminiau apie vaikiną, kuris man kažkada patiko ir supratau, kad galbūt kažką jam dar jaučiu. Tada draugė pasakė, kad (nežinau ką tai reiškia,bet...) jos buvęs vaikinas, kurį ji be galo myli, nusiėmė facebook statusą, kad jis susižadėjęs su viena tokia, atsiprašau, dura.Ir dar keli, atrodo tokie nereikšmingi dalykai, bet taip neramiai jaučiuosi. Bloga nuojauta. Whatever. Einu miegoti, labanaktis! xx

Užsibrėžti tikslą - tai tik kelio pradžia

 Kiekvienas žmogus turi tikslų, vieni mažus, kiti - sunkiai įgyvendinamus. Tačiau nėra nieko neįmanomo, reikia tiesiog tikrai to norėti! Bet kai kuriose situacijose, dažniausiai visose, vien noro neužtenka. Kaip pvz: nori gerai mokytis. Ir ką tu darai, kad to pasiekti? Laiką po pamokų leidi su draugais, grįžęs namo pasėdi prie kompo, pažiūri tv ir eini miegot? Šaunuolis, taip ir toliau! Arba pvz nori turėti gražią, sportišką figūrą. Ir ką tu darai, kad to pasiekti? Miegi iki pietų, tada dar pasivolioji lovoj žiūrint filmą, kurį matai jau mažiausiai trečią kartą, ir bevalgant riebų maistą, vakare išeini pasėdėt į lauką,o grįžęs vėl išsidrebi prieš tv, arba nolaifini prie kompo? Su tokiu požiūriu toli nuvažiuosi..
 Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad vien sumąstyti - ko tu nori pasiekti, tai beveik nieko nereiškia. Mažiau kalbų, daugiau darbų! Įrodykite tiems, kurie sakė, kad jūs niekada nesugebėsite to padaryti, kad jūs galite!

Laimės pilnos kelnės

 Einant Palangos tiltu, pačioj pabaigoj yra vieta užrašams. Ten perskaičiau labai teisingai pasakytą dalyką, kuriuo po kelių dienų įsitikinau "Žmogus laimingas tiek, kiek pats sau leidžia". Dabar pasakysiu greičiausiai niekam neįdomų dalyką, bet tai tas dalykas, kurio deka įsitikinau, kad šie žodžiai yra auksiniai! Rimtai. Kaip jau sakiau, Palangoje nusižiūrėjau vieną vaikiną ir, sukaupus visą drąsą, paskutinę dieną nuėjau, ir jį užkalbinau. Mano balsas labai drebėjo ir pati nesuvokiau ką kalbu, ir, nors kalbėjau nesąmones, jis man šypsojosi ir buvo begalo draugiškas, pamaniau, kad išsilydysiu. So, įsitikinau, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis turi eiti savo laimės link, nekreipti dėmėsio į aplinkinius, nes jis tai daro dėl savęs,o ne dėl kitų!

Summer time

 Myliu vasarą! Rimtai. Kaip nuostabu yra rytais pasivaikščioti palei jūrą, kuri skalauja krantus ir tuo pačiu kutena kojas. Kai pleže beveik nėra žmonių,o ausinėse visu garsu groja mėgstamiausios dainos ir tu eini, eini... Mąstai apie viską, apie sapną, kurį šiandien sapnavai, apie tai, kaip gera yra gyventi, kaip gera būti laisvam ir nepriklausomam. Dažniausiai žmonės nevertina to, ką turi, bet verkia, kai tai praranda. Neesmė, dabar aš ne apie tai. Dabar yra puiki nuotaika, daug įspūdžių, nes dabar vasara! Kaip norėčiau papasakot viską, ką nuveikiau per šią savaitę, bet visko tieek daug, kad net neįsivaizduoju ką ir pasakot. Na, bet galiu užtikrintai pasakyti, kad per šią savaitę eilinį kartą įsitikinau, kad tai, jog neturiu vaikino, nėra taip jau ir blogai. Būdama prie jūros nusižiūrėjau vieną tokį ledinį vaikiną! Nuliūdino tik tai, kad jis iš kito miesto, nei aš. Bet jis tooks... Jos akys, šypsena.. Ir tas žvilgsnis, kai jis pažiūrėdavo į mane... Ech, dabar lydausi prisiminus. Niekada to nepamiršiu! Na, o šiaip ką aš ten dar gero veikiau: pasivaikščiojimai iki 12h nakties Basanavičiaus gatve, aplink groja muzikos iš kavinių, arba gatvės šokėjų, pačią gatvę apšviečia žibintai, tokia romantiška aplinka... Romantiška, o aš viena. Ha. Džiugino tik tai, kad ir vėl mačiau JĮ.

Jei gyvenimas tau duoda citriną,išspausk iš jos visą limonadą

 Jeigu svarstote TAIP ar NE, visada sakykite TAIP! Apkabinkite, pabučiuokite, pasakykite ką norite, visada rizikuokite, nes kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Jau geriau gailėtis, kad pabandėte, negu, kad turėjote progą, bet ja nepasinaudojote. Štai eilinį kartą ir aš tuo įsitikinu. Kaip ir sakiau prieš pora įrašų, kasnakt sapnuodavau tokį vaikiną, ir aš gal tris dienas svarsčiau ar jam parašyt, kad jį sapnuoju, ar ne. Be galo bijojau... Bet, na, aš išdrįsau! Ir, nors jis nieko ir neatrašė, aš nei kiek nesigailiu, kad parašiau. Žinau, kad jis tą žinutę perskaitė ir vien todėl labai džiaugiuosi. Dabar jis žino, kad yra tokia mergina, kuri apie jį galvoja.
 Niekada nebijokite išbandyti kažką naujo, mėginkite įveikti savo visas baimes ir būkite drąsūs! Nelaukite tobulų akimirkų - imkite akimirkas ir darykite jas tobulomis.;))

Kiaurai šlapia, bet begalo laiminga

 Myliu lietų. Ne, nemyliu. Aš jį dievinu. Taip, manau šis žodis tinka labiausiai. Dievinu, kai visi eina po skėčiais, o aš kiaurai šlapia, basa tipenu per gatves. Dievinu, kai taškau į šalis balas, o visi galvoja, kad aš nesveika. Taip, aš nesveika, nes be galo myliu šokti, dainuoti ir daryti visokias nesąmones lietuje. Juk tai taip nuostabu, gyvenime reikia išbandyti viską!
 Ir šiandien elgiausi kvailai. Su draugėm buvom centre - "Kultūros naktis 2013". Spėjom nuo katedros nueiti iki užupio, kai mus užklupo didžiulis lietus. Viena draugė pasislėpė po lietpalčiu, kita po skėčiu. Aš neturėjau nieko. Bet man ir nereikėjo. Aš taip džiaugiausi tokiu oru, net nežinau kodėl. Jaučiausi laisva. Jaučiausi sava. Iš pradžių draugėm dariau gėdos, nes kaip nesveika bėgiojau keliu, taškiausi balose, dainavau Ryčio Cicino - Lietaus dukra, šokau, šaukiau ir buvau tiesiog labaaai linksma! Bet tada ir jos suprato, kad kam bėgti nuo linksmybių? Visada mes norime kažko nepakartojamo, įspūdingo, nepaprasto, ir ieškome to kažkur, nežinia kur, kai viską turime čia pat, po nosimi. Dažniausia žmonių mintis pamačius lietų - blogas oras, pasėdėsiu namie, paskaitysiu knygą, pažiūrėsiu filmą. Gerai, aš nieko prieš, bet kodėl gi kartais neišeiti ir nepasišokti balose? C'mon, gyvename tik vieną kartą, būkime originalūs ir įdomūs!

Nukritus žemyn, viskas atrodo kitaip

 Ar kada nors galvojote apie tai, koks trapus yra mūsų gyvenimas? Vienas neteisingas žingsnis ir tu jauti kaip viskas nyksta..
 Į plaučius renkasi vanduo ir po truputį merkiasi akys. Trūksta deguonies. Atrodo dabar padarytum bet ką, kad galėtum paskutinį kartą apkabinti mylimuosius žmones, kurie tavimi rūpinasi, kurie tave myli, kuriems esi svarbus.. Bet po truputį jauti kaip grimzdi žemyn. Žemyn į dugną. Žemyn į pradžią. Tą pradžią, kur tavęs niekas nepažįsta, kur niekas nėra tavęs matęs.
 Kas dažniausiai tokioje padėtyje padeda? Šviesa. Ech, suprantu kaip durnai tai skamba, bet ne, ne ta šviesa tunelio gale. Tiesiog šviesa - tikėjimas, meilė... noras gyventi. Mes ant tiek nevertiname savo gyvenimų, kad net nesuvokiame - jei jo neteksime, neteksime visko ir visi neteks mūsų.
 Per plauką nuo mirties galvoje perbėga visi prisiminimai. Vaikystė... Šeima... Geriausi draugai... Mokytojai ir nervinantys namų darbai... Pirmoji meilė... Ir tada plaučiai prisipildo oro ir tu vėl gali kvėpuoti. Akys gali matyti. Ir tu matai susirūpinusius žmones, kuriems tu svarbus. Tu vėl gali juos apkabinti, nepaleisti ir pasakyti kaip stipriai myli.

Vertinkite savo gyvenimus ir dažniau sakykite brangiesiems, kad juos mylite..;))

I'm a dreamer

 Žmogus, neatitraukiant akių, gali žiūrėti į tris dalykus:

• Kaip dega ugnis.
• Kaip teka vanduo.
• Kaip žiba žvaigždės.

 Žiūrint į vieną ar kitą dalyką man labiausiai patinka svajoti... Įsivaizduoti, kad gyvenu tobulą hollywood gyvenimą, rytais neskubu į mokyklą, tačiau, kai ten ateinu, susitinku savo geriausias drauges, mylimą vaikiną... Gyvenu kur nors prie jūros, turiu savo balkoną, išpuoštą gražiausiom rožėm, ir atskirą kambarį rūbams ir batams! Ten visko tieeek daug...

 Bet tada suprantu, kad gyvenu Lietuvoje, paprastame trijų kambarių bute, turiu kelis tikrus draugus, kuriais galiu pasitikėti (nes šiais laikais draugai tik tada, kai jau kažko reikia..), bet net ir jie ne iš mano mokyklos. O vaikinas... Koks dar vaikinas?? Tai tik svajonės. Kaip ir sakiau.

SUŠIKTA REALYBĖ:(

Move your body |

 Sveiki visi! Su jumis ir vėl aš, ta pati - grįžusi iš savaitės poilsio, beveik neįdegusi, bet puikiai pailsėjusi! Duuh, žinau, kad neįdomu, na, bet ką aš čia dabar..
 Grįžau todėl, kad labai susigadino orai ir ką labiausiai tokiu oru norisi veikti? Ogi nieko.. Todėl pamaniau, kad pasakysiu jums: netinginiaukite! Net per tokį blogą orą, jei nesinori lįsti į lauką, galima nuveikti daug įdomių dalykų!

• Paskaityti įdomią knygą.
• Pažiūrėti kokį nors filmą.
• Pasportuokite.
• Pagaminkite šeimai valgyt, manau būtų tikrai labai smagu.
• Pasikviesti į svečius draugą/draugę išgerti arbatos, arba tiesiog pasisėdėti.
• Merginos galite išmokti naujų šukuosenų, arba susitvarkyti nagučius.
• Susitvarkykite kambarį, turbūt spinta užlūžusi nuo nereikalingų daiktų.

 Juk galima prisigalvoti įvairių įvairiausių dalykėlių, nebūtina visą dieną voliotis lovoje arba miegoti. Tikrai neliūdėkite, saulutė po truputį nori išlįsti, po kelių dienų oras pasitaisys ir vėl galėsim išbėgti į kiemą, pasibastyti po centrą arba pasidaryti pikniką, susiorganizuoti fotosesijų ir etc.

Don't cry, just smile

 Kai išsiskyriau su žmogumi, kuris man buvo labai brangus ir labai jį mylėjau, iškart pagalvojau, kad dabar nebeturėsiu gyvenimo, kad viskas, ką aš turėjau - dingo. Bet smarkiai klydau. Tą patį vakarą susipažinau su dviem labai nerealiom merginom, kurios mane išklausė, patarė ir padėjo. Taipogi vėl susibendravau su savo senu geriausiu draugu. Pradėjau labiau kreipt dėmesį į savo draugus, į tuos žmones, kurie yra šalia manęs, kurie manęs nepalieka ir man padeda! Tada supratau, kad tai, jog kažkas išskiria su mylimu žmogumi, tai matyt būna ne šiaip sau, dabar aš turiu progą daugiau laiko leisti su savo nuostabiais draugais ir suprasti kurie iš jų tikri, o kurie ne. Taip, žinoma, TAS vaikinas vis dar man svarbus... Bet juk nelauksiu jo visą gyvenimą, kol galbūt jis atsiprašys, nesėdėsiu vietoj - reikia judėti į priekį. Visada! Išbandyt kažką naujo, parklupti, bet atsikelti ir eit tolyn. Įrodykit žmonėms, kurie galbūt kažkada jūs įskaudino, kad jums ir be jų gerai, kad pasaulis tapo dar geresnis, kad dabar jūs išmokot būti savimi ir džiaugtis gyvenimu.:))

Only teardrops

 Kiekvienas žmogus yra turėjęs sunkumų. Galbūt turi jų ir dabar. Kažkas palūžo ir nebe sugebėjo atsikelti, o kažkas atsikėlė ir ėjo tolyn. Tolyn, siekiant savo tikslų ir noras, būti laimingiems, juos palaikė. Ir staiga šviesa tunelio gale. Ir tu surandi žmogų, žmogų, kuris nori tau padėti siekti tų neįmanomų tikslų. Bet kaip viskas būna dažniausiai? Meilė... Iš karto viskas atrodo gražu. Begalinė meilė, taip. Bet kaip ir kiekviena draugystė, po kiek laiko jausmai blėsta. Darosi sunku. Norisi kažko naujo... Ir tada puff! Tu prarandi visą pasaulį. Keli žodžiai, ir tu nebeturi to žmogaus. Žmogaus, kuris tau padėjo judėti į priekį, kuris tau atvėrė daug gyvenimo tiesų, žmogaus, kuris mylėjo tave,o tu mylėjai jį. Tas žmogus... Jis buvo tau viskas. Ir atrodė ir tu jam buvai... BUVAI.... Ir staiga viskas dingsta. Atrodo... kad tu prieš minutė dar jį turėjai, o dabar jis nebe tavo. Ir tu nebe jo. Jūs nebe jūs, jūs tai tu ir jis. Du atskiri gyvenimai, du atskiri pasauliai.

I'm so jealous

 Kiekvienas žmogus žino kas yra pavydas ir kiekvienas žmogus yra jį jautęs (net jei to nepripažįsta). Pavydas yra įprastas dalykas mūsų gyvenime ir mes to nepakeisime. O pavydėti galima įvairių dalykų: draugų, vaikino/merginos, gerų pažymių, populiarumo ir etc. Išvengti to yra beveik neįmanoma, pripažinkite tai.
 Dauguma vaikinų mano klasėje gerai su manimi sutardavo, kartais net per daug gerai, o su kai kuriom panelėm ne. Jie dažnai jas pakalbindavo ir ant jų stumdavo. Ir aš žinau, kad tai tiesa - jos pradėjo man pavydėti, kad vaikinai nebendrauja taip gerai su jomis. Tai buvo akivaizdu. Jei tiesiog draugiškai apsikabindavau su kuriuo nors iš jų, iškart prasidėdavo: - Tu kekšė, su visais duodiesi. Iš pradžių labai jautriai tai priimdavau, kol vėliau supratau, tai baltas pavydas. Pradėjau nebekreipti į tai dėmesio ir gyvenimas tapo skaidresnis.
 Kiekvienas žmogus yra sulaukęs negražių žodžių į savo pusę vien dėl kitų žmonių pavydo. Tai nepakeičiama ir tai tiesiog yra. Svarbu, kad jūs žinote kaip viskas iš tiesų, nesvarbu kaip tai atrodo kitiems.

 Mažiau pavydėkite garsiai, o žiūrėkite savo gyvenimo - pasaulis taps gražesnis ir jums bus ramiau.

Reikia žmogaus, kuris suprastų

 Jausmai, jie kaip rakštis subinėj. Niekada negalime priversti kito žmogaus mus mylėti, jei patys jo trokštame. Jausmai yra labai sudėtingas dalykas ir ne visi juos supranta. O kai kurie visai ir nenori jų suprasti, tačiau kiekvienas nori būti reikalingas ir suprastas. Įsivaizduok, kad sėdi vienuj vienas parke ant suoliuko vidury rudens. Po truputį temsta, o aplink taip gražu... Krenta lapai, pradeda krapnoti... Tu išskleidi skėtį ir toliau sėdi. Kažkur tolumoj groja muzika, rami, graži daina... Mąstai apie gyvenimą, kas blogai, o kas galbūt išeina į gerą. Tau atrodo, kad malonu pasėdėti vienam, apmąstyti viską, bet kiekvienam būtų maloniau jei apie viską galėtum su kažkuo pasidalinti ir kažkam išsipasakoti. Ir staiga šalia tavęs atsisėda žmogus. Nesvarbu kokia lytis, bet tiesiog atsisėda žmogus. Galvą prisidengęs laikraščiu, kad per daug nesušlaptų ir staiga tave užkalbina. Neturiu omeny, kad pradeda klausinėt vardo, pavardės, telefono numerio ar adreso. Ne. Tiesiog pasako kažką panašaus į: - Na ir siaubingas šiandien oras, tačiau tinka pasivaikščiojimams. Tu nusišypsai, nes supranti, kad tas žmogus supranta tave. Ir jūs pradedate šnekėtis... Visiškai nesvarbu apie ką, galbūt tas žmogus pradeda tau pasakoti apie savo problemas, o galbūt pradedi pasakoti tu. Jūs žinote, kad greičiausiai vienas kito gyvenime daugiau nebe sutiksite, bet jausmas toks, kad pažįstami esate jau begalę metų. Kaip aš norėčiau kada nors sutikti tokį žmogų, su kuriuo susipažinčiau visai netyčia, bet galėčiau jam papasakoti visiškai viską... Tokį žmogų, kuris kažkada galbūt patyrė tą patį ir galės man padėti, galės suprasti kaip aš jaučiuosi ir ko man dabar labiausiai reikėtų.. Ech, kad daugiau tokių žmonių būtų, nes šiais laikais tokių atrasti yra beveik neįmanoma...

Sad nights

 Ar kada nors patyrėte tą jausmą, kai išsiskiri su mylimu, arba tiesiog tau brangiu žmogumi,o galbūt net su keliais iš karto, tau atrodo nesvarbu. Galbūt netgi atrodo, kad praeis kiek laiko ir jūs ir vėl susitiksite, kartu leisite laiką, kartu juokausite ir išdarinėsite nesąmones. Galbūt netgi tai bus ir žmogus, su kuriuo kažkada daug pykotės, turėjote daug nesutarimų, kažkas gyvenime nesusiklostė ir galbūt iš visos širdies jūs norėjote jo atsikratyti... Bet kai ateina laikas, laikas, kai reikia atsisveikinti - pasidaro sunku. Akyse, galbūt ne iš karto, bet kaupiasi ašaros. Darosi liūdna... Liūdna, kad net jei tai buvo tavo priešas, tu nebeturėsi su kuo taip pyktis. Žinoma susirasi naujų ir draugų, ir priešų, bet tai jau bus nebe tas pats...

 Šiandien eidama namo sutikau du man labai brangius žmones, buvusius klasiokus. Mūsų keliai dabar išsiskyrė ir aš net nežinau ar matysiu juos daugiau, nes visi eisim į skirtingas mokyklas. Ir jūs net neįsivaizduojate koks tai buvo geras jausmas išgirsti pažįstamus balsus, balsus, kurie pažįstami iki širdies gilumos, tie balsai, kurių be galo pasiilgsiu kitais metais. Kai su jais atsisveikinau ir pasukau toliau link namų, pajutau kaip akyse susikaupė ašaros. Dar girdėjau kaip jie šnekėjosi ir man pasidarė tikrai labai liūdna, kad viskas, kas mums brangu - anksčiau ar vėliau pasibaigia.

Just a little thing about friendship....

 Do you have that feeling when you see some of your old friends and you just get that happy smile? And then you almost send him message and you realize you are not friend with him anymore. You don't know why. It just happened. And you can't ask why. You can't look back. You get that feeling in your stomach. You realize who you lost. And you start asking yourself why. You maybe think it's problem with you but when you realize, he changed. He is not the same person. He is like other ghost in your friend's body. What happened? You keep asking yourself that. Why it happened? You will never found out. You can just stay back, watching him go pass you. He didn't even say "Hello" or at least looked at you. You are like a ghost to him.
  
 It hurts, doesn't it?

Šiek tiek romantikos

 Maždaug dešimt minučių galvojau kaip pradėt rašyt, net eiles kurt pradėjau, bet neesmė, apie ką aš čia.. Ai tiesa, taigi šiandien visą dieną, eilinė diena, eilinė veikla, gulėjau lovoj ir žiūrėjau serialą - Beauty and The Beast. Kol į vakarą man neparašė draugė ir nepasakė greit varyk pas mane, reik pakalbėt. O ką aš, aš greit susiruošiau ir jau sėdžiu autobuse. Dar prasivariau nagu koją... Bet tiek to. Kai susitikau su drauge, ji man papasakojo savo meilės istorija, norėčiau pasidalint ir su jumis. (Vardai pakeisti)

 Emilija su Tomu buvo klasiokais ir kažkada prasidėjo pas juos fiti miti. Kiek laiko pabendravę, jis jai pasiūlė draugauti. Jie prabuvo kartu maždaug mėnesį ir niekas atskirai jų jau nebe įsivaizdavo. Mes dažnai leisdavome laiką kartu - jie du, aš su savo vaikinu ir dar keli draugai. Jie dažnai išsidirbinėdavo, kol vieną dieną, padraugavę vos pora mėnesių, jie išsiskyrė. Bet tai buvo net ne dėl jų pykčių,o atsirado Agnė. Agnė dviem metais vyresnė už Tomą, tačiau jie vistiek sugebėjo rasti bendrą kalbą. Jie kartu jau pakankamai ilgai, tačiau jau net aš pastebėjau, kad ta jų vadinama meilė blėsta. Anksčiau jie leisdavo kartu kiekvieną dieną, kaskart keldavo vis naujas nuotraukas, ji korėsi jam ant kaklo, jis bučiavo tik ją. Emilija visa širdimi nekentė Agnės ir pasakodavo man kaip nori susigrąžinti Tomą. Kadangi Emilija su Tomu buvo klasiokais, jie matėsi mokykloj, pradėjo vėl gerai bendraut, kiekvieną vakarą susirašinėdavo, kartą ji netyčia pas jį užsibuvo ir jis pasiūlė jai likt nakvot. Tą vakarą ji suprato, kad tarp jų dar liko ta ugnelė ir ji neišblėso. Po savaitės vyko klasės išvyka į Palangą, kurioje Tomas pamiršo apie Agnę ir turėjo tik Emiliją. Tik ji buvo jam brangiausia ir jis jai tai prisipažino. Tačiau yra vienas BET - Agnė. Grįžę iš kelionės, Tomas su Emilija nenustoja bendrauti, jie ir toliau vakarais susitinka, jis ją apkabina, šildo... Ji svajoja apie jo meilę ir jie kartu sėdi iki sutemų, kol gilioj nakty jis jos nepalydi namo. Awww.. Nežinau kodėl , bet manau, kad Tomas tiesiog bijo palikti Agnę dėl Emilijos, tačiau vistiek iš visos širdies tikiuosi, kad Emilija su Tomu dar susitaikys..