2013 m. liepos 2 d., antradienis

Nukritus žemyn, viskas atrodo kitaip

 Ar kada nors galvojote apie tai, koks trapus yra mūsų gyvenimas? Vienas neteisingas žingsnis ir tu jauti kaip viskas nyksta..
 Į plaučius renkasi vanduo ir po truputį merkiasi akys. Trūksta deguonies. Atrodo dabar padarytum bet ką, kad galėtum paskutinį kartą apkabinti mylimuosius žmones, kurie tavimi rūpinasi, kurie tave myli, kuriems esi svarbus.. Bet po truputį jauti kaip grimzdi žemyn. Žemyn į dugną. Žemyn į pradžią. Tą pradžią, kur tavęs niekas nepažįsta, kur niekas nėra tavęs matęs.
 Kas dažniausiai tokioje padėtyje padeda? Šviesa. Ech, suprantu kaip durnai tai skamba, bet ne, ne ta šviesa tunelio gale. Tiesiog šviesa - tikėjimas, meilė... noras gyventi. Mes ant tiek nevertiname savo gyvenimų, kad net nesuvokiame - jei jo neteksime, neteksime visko ir visi neteks mūsų.
 Per plauką nuo mirties galvoje perbėga visi prisiminimai. Vaikystė... Šeima... Geriausi draugai... Mokytojai ir nervinantys namų darbai... Pirmoji meilė... Ir tada plaučiai prisipildo oro ir tu vėl gali kvėpuoti. Akys gali matyti. Ir tu matai susirūpinusius žmones, kuriems tu svarbus. Tu vėl gali juos apkabinti, nepaleisti ir pasakyti kaip stipriai myli.

Vertinkite savo gyvenimus ir dažniau sakykite brangiesiems, kad juos mylite..;))


Komentarų nėra :

Rašyti komentarą

Yin And Yang