Tobula diena

Vakar labai vėlai grįžau namo, tad nebe įstengiau jau nieko parašyti, tačiau kai ką papasakoti noriu. Nežinau kiek iš tų, kurie perskaitys šį įrašą, supras tą jausmą, kurį aš vakar vėl pajaučiau, bet jis buvo nuostabus.
Mokykloje yra toks vaikinukas(na taip, jau turbūt aišku apie ką aš kalbėsiu). Iš pradžių į jį neatkreipiau dėmesio, bet vėliau jis man labai net krito į akį. Matau jį kasdien mokykloje, todėl nusprendžiau jam parašyti. Pirmas mūsų susirašinėjimas buvo tobulas. Atrodo mes nieko nepabendravom, bet jis taip nuoširdžiai viską rašė! Kitą dieną mokykloje pasisveikinom, dar vėliau pasikalbėjome. O paskui kažkas nutiko... Dar iki šiol nesuvokiu kas, bet tikiuosi šiandien išsiaiškinti. Jis tiesiog nebenori su manim bendraut.  Nebe atrašė į mano sms, o ką jau kalbėt apie pasisveikinimą mokykloje...
Vakar su drauge ėjome į Sereikiškių parką, ji norėjo mane pafotografuoti. Iš tolo atpažinau jį. Jis sėdėjo su draugu, juokėsi... O tada pakėlė akis į mane. Aš galvojau, kad širdis iššoks iš krūtinės, viduje viskas persivertė ir... Ahh, tas trumpas momentas, bet likusi dienos dalis virsta tobula! Žinoma, labai norėjau prieit, bent pasakyt jam 'labas', tačiau žinojau, kad tai neįmanoma...