2013 m. liepos 5 d., penktadienis

Kiaurai šlapia, bet begalo laiminga

 Myliu lietų. Ne, nemyliu. Aš jį dievinu. Taip, manau šis žodis tinka labiausiai. Dievinu, kai visi eina po skėčiais, o aš kiaurai šlapia, basa tipenu per gatves. Dievinu, kai taškau į šalis balas, o visi galvoja, kad aš nesveika. Taip, aš nesveika, nes be galo myliu šokti, dainuoti ir daryti visokias nesąmones lietuje. Juk tai taip nuostabu, gyvenime reikia išbandyti viską!
 Ir šiandien elgiausi kvailai. Su draugėm buvom centre - "Kultūros naktis 2013". Spėjom nuo katedros nueiti iki užupio, kai mus užklupo didžiulis lietus. Viena draugė pasislėpė po lietpalčiu, kita po skėčiu. Aš neturėjau nieko. Bet man ir nereikėjo. Aš taip džiaugiausi tokiu oru, net nežinau kodėl. Jaučiausi laisva. Jaučiausi sava. Iš pradžių draugėm dariau gėdos, nes kaip nesveika bėgiojau keliu, taškiausi balose, dainavau Ryčio Cicino - Lietaus dukra, šokau, šaukiau ir buvau tiesiog labaaai linksma! Bet tada ir jos suprato, kad kam bėgti nuo linksmybių? Visada mes norime kažko nepakartojamo, įspūdingo, nepaprasto, ir ieškome to kažkur, nežinia kur, kai viską turime čia pat, po nosimi. Dažniausia žmonių mintis pamačius lietų - blogas oras, pasėdėsiu namie, paskaitysiu knygą, pažiūrėsiu filmą. Gerai, aš nieko prieš, bet kodėl gi kartais neišeiti ir nepasišokti balose? C'mon, gyvename tik vieną kartą, būkime originalūs ir įdomūs!


Komentarų nėra :

Rašyti komentarą

Yin And Yang