Grūzo vakarai

 Ar man vienai užeina kartais tokia nuotaika, kai norisi voliotis lovoje visu garsu pasileidus nerealiai liūdną muziką per ausines ir verkti? Vat tiesiog. Atrodo gyvenime nieko netrūksta ir dieną praleidai įdomiai ir gerai, bet atėjus vakarui emocijos plūsta iš vidaus ir darosi taip sunku... Tiesiog palūžti. Nebenori nieko. Į galvą pareina visokie prisiminimai ir darosi vis sunkiau... Stengiesi ramiai kvėpuoti, bet vis galvoji apie akimirkas, tas vieninteles ir tobulas akimirkas, kurių jau nebe susigrąžinsi. Visi kasdien tave mato tokį, koks iš tiesų tu nesi. Aplinkiniai mato tavo šypseną, girdi tavo juoką, patys juokiasi iš tavo pokštų, bet jie net neįtaria kaip tau sunku viduje, kad parėjęs namo kasdien galvoji apie kažką, ką praradai.
 Rašydama galvojau apie vieną man brangų žmogų, kurį praradau, bet galvodama apie praradimus, pagalvojau ir apie pastaruoju metu prarandamus draugus... Kaip visą tai sustabdyti? Kaip padaryti taip, kad viskas būtų vėl kaip anksčiau? Nors ne, ne taip kaip anksčiau. Kad viskas būtų dar geriau... Gyventi toliau? Pasakyti tai labai lengva. Įgyvendinti žymiai sunkiau... Mane taip nervina ta frazė: viskas bus gerai. Taip, aš sutinku, kad bus, bet dabar nėra. O man reikia dabar. Kad DABAR kas nors suprastų ir paguostų. Kad būtų net jei ne šalia, bet kažkur netoli. Kad pasakytų "Tu turi mane, o jei kitiems tu nereikalinga, tai spjauk jiems į veidą"....

 O dabar pagal esmę turėjo pasirodyti mano moralas, kuris skamba taip: branginkite vieni kitus ir jei pažadėjote, tai ir tiesėkite savo pažadus, jei pasakėte, kad mylit, tai ir mylėkite, jei pykstatės, tai tik iš meilės, svarbu nekriskite iškart, eikit savo svajonių link ir nepamirškite tų, kurie nepamiršta jūsų!