Man šalta. Žiauriai šalta. Sėdžiu įsivyniojusi į pledą su karštu, jau trečiu iš eilės, puodeliu arbatos. Visą dieną smarkiai lijo, o aš buvau su vasarinė suknele. Visai protą per vasarą pamečiau. Na, bet neesmė. Svarbiausia tai, kad ši diena pagaliau atėjo! Ir štai aš visu juos pamačiau, stovinčius su gėlėm prie mano klasės užrašo. Kaip buvo nuostabu tarp visų tų nepažįstamų, nesmagiai besijaučiančių veidų pamatyt pirmą, besišypsantį ir pažįstamą veidą. Viskas vyko tikrai labai greitai ir aš net nespėjau susigaudyt kas aplink. Bendravau toli gražu ne su visais ir tikrai pusės klasiokų vardų niekaip negaliu prisimint... Na, bet tikėjausi tikrai žymiai blogesnio. Labai fainas auklėtojas pasirodė. Taip, jei neminėjau tai pirmą kart gyvenime gavau auklėtoją vyrą. Bus smagu... O visą kitą dienos dalį praleidau centre kur buvo begalės pažįstamų ir matėsi, kad visi pareina iš mokyklų, aplink tik ir kalba apie pamokas, apkalbinėja klasiokus, diskutuoja kitom temom... Ta prasme Coffee Inn`as, kuriame sėdėjau, buvo kimšte prikimštas žmonių, ten buvo taip karšta, kad net man su vasarine suknele ten buvo per karšta. Bet... užtat išėjus į lauką be galo sušalau, likau šlapia, nors ir turėjau skėtį ir galiausiai grįžusi namo buvau suledėjus kaip.... ledinukas? Neradau tinkamo žodžio. Ir mane atšaldė tik šiltas draugo megztinis ir karštas puodelis mėtinės arbatos.... Ech, tikiuosi aš nesusirgsiu.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą