Jausmai, jie kaip rakštis subinėj. Niekada negalime priversti kito žmogaus mus mylėti, jei patys jo trokštame. Jausmai yra labai sudėtingas dalykas ir ne visi juos supranta. O kai kurie visai ir nenori jų suprasti, tačiau kiekvienas nori būti reikalingas ir suprastas. Įsivaizduok, kad sėdi vienuj vienas parke ant suoliuko vidury rudens. Po truputį temsta, o aplink taip gražu... Krenta lapai, pradeda krapnoti... Tu išskleidi skėtį ir toliau sėdi. Kažkur tolumoj groja muzika, rami, graži daina... Mąstai apie gyvenimą, kas blogai, o kas galbūt išeina į gerą. Tau atrodo, kad malonu pasėdėti vienam, apmąstyti viską, bet kiekvienam būtų maloniau jei apie viską galėtum su kažkuo pasidalinti ir kažkam išsipasakoti. Ir staiga šalia tavęs atsisėda žmogus. Nesvarbu kokia lytis, bet tiesiog atsisėda žmogus. Galvą prisidengęs laikraščiu, kad per daug nesušlaptų ir staiga tave užkalbina. Neturiu omeny, kad pradeda klausinėt vardo, pavardės, telefono numerio ar adreso. Ne. Tiesiog pasako kažką panašaus į: - Na ir siaubingas šiandien oras, tačiau tinka pasivaikščiojimams. Tu nusišypsai, nes supranti, kad tas žmogus supranta tave. Ir jūs pradedate šnekėtis... Visiškai nesvarbu apie ką, galbūt tas žmogus pradeda tau pasakoti apie savo problemas, o galbūt pradedi pasakoti tu. Jūs žinote, kad greičiausiai vienas kito gyvenime daugiau nebe sutiksite, bet jausmas toks, kad pažįstami esate jau begalę metų. Kaip aš norėčiau kada nors sutikti tokį žmogų, su kuriuo susipažinčiau visai netyčia, bet galėčiau jam papasakoti visiškai viską... Tokį žmogų, kuris kažkada galbūt patyrė tą patį ir galės man padėti, galės suprasti kaip aš jaučiuosi ir ko man dabar labiausiai reikėtų.. Ech, kad daugiau tokių žmonių būtų, nes šiais laikais tokių atrasti yra beveik neįmanoma...
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą