If I stay

 Niekada negalime nuspėti kas bus. Kas bus tolimoj ateity, arba kas nutiks tuo pat, už kelių minučių. Galbūt tai bus nieko nereiškiantis įvykis, o galbūt tai, kas gyvenimą apvers absoliučiai aukštyn kojom. Ir mes pasimesime.
 Įsivaizduokite situaciją: jūs, mama, tėtis ir mažasis broliukas. Laiminga šeima. Jums nieko netrūksta, nes turite vienas kitą ir ta meilė šildo kiekvieną dieną. Ir staiga vienas visiškai netikėtas įvykis - avarija - kurios metu liekate vienas. Turite senelius. Šeimos draugus. Savo draugus. Antrą pusę. Bet visa tai - ne mama ir ne tėtis. Ir ne jaunesnysis brolis... Jūs turite pasirinkimą - likti ar išeiti. Kas tada?
 Šis klausimas kamuoja mane nuo vakar vakaro. Velniškai sudėtinga situacija. Pirma mintis buvo, žinoma, kad likti. Juk aš dar net pusės savo gyvenimo nenugyvenau. Dar tiek nesveikai daug reikia pamatyti, pajausti ir sužinoti. Bet, kita vertus, tu grįši į gyvenimą ir nebe sulauksi tėvų šilumos. Jų patarimų bei palaikymo sunkiausiais gyvenimo momentais. Tu nerėksi ant broliuko, kad jis sugadino tavo dailės piešinį arba suvalgė tavo picos gabaliuką. Tu su juo nesimuši ir nemokysi jo važinėti ant dviračio. Viskas bus kitaip. Viskas...
 Bet aš likčiau. Ir žinote kodėl? Tam, kad įrodyčiau tėvams, kad aš esu stipri ir noriu, kad jie manimi didžiuotųsi. Aš žiūrėčiau į gyvenimą kitom akim ir viską daryčiau kitaip. Ir dabar darysiu kitaip. Nes reikia gerbti kiekvieną gyvenimo akimirką. Kiekvieną, kol kvėpuojame ir galime pamatyti saulės šviesą. Kol turime žmones, pas kuriuos galime sugrįžti ir, kurie mūsų laukia. Kuriem mes esame reikalingi. Nes daugiau nieko ir nereikia. Mes turime viską, tik, deja, pradedame tai vertinti, kai būna per vėlu.

P.S. įrašas parašytas vienu įkvėpimu po peržiūros filmo "If I stay" - rekomenduoju! :)