Būdama
maža ir dar mažesnė, apie tai negalvodavau. Kam varginti savo galvą
niekais? Laimės ieškodavau besikarstydama medžiuose, o nelaimes
pajausdavau nuo jų nukritusi. Dabar viskas kitaip. Krentu iš aukščiau ir
susimušu lygiai devyniolika kartų skaudžiau. Mane spaudžia. Aplinkui
tik rėmai ir standartai. Man norisi už jų. Deja, niekas nesiklauso.
Pareiga. Žodis, kurį girdžiu kone kiekvieną dieną. Bet man bloga. Kas
kartą bandau sulaikyti besikaupiančias ašaras, nes negaliu pasirodyti
silpna. Silpnų nemėgsta. Jie neišgyvena. Vos galėdama atsikelti, aš einu
tolyn. Ten, kur kelią man nušviečia mėnulis. Toks šaltas ir suspaustas
kaip ir mano vidinis pasaulis.
Akk, koks pažįstamas jausmas būti sukaustytai visų tu standartų, tų rėmų, kuriuos nežinia kas priėmė. Bet šiaip , įrašą perskaičiau kelioliką kartų. Atrodytų tik kelios eilutės, o jose išreikšta tiek daug jausmų !!! Pamilau tavo tinklaraštį ir jame grojančią muzika taip pat, beje :)
AtsakytiPanaikintilabai labai malonu tai girdėti, ačiū!!
Panaikinti