Niekas nežudo taip, kaip mintys

 Sumauta nuotaika įsisiurbia vidun. Neišsiduodu. Ilsindama savo kūną sėdžiu kamputyje ir stebiu Jį. Grakščiais judesiais perbėgęs per kambarį, Jis dingsta balkone. Laukiu. Girdžiu kaip plaka širdis. Ji negali pakęsti laukimo. Laukti visais atvejais velniškai sunku ir sunaudojama daug nervų. Niekada nežinai kas bus, kai nutiks tai, ko lauki. O gal nenutiks visai? Bet Jis grįžta. Nuo šalčio paraudę skruostai ir blizgančios akys. Pamatęs, kad žiūriu į Jį, nusišypsojo akinama šypsena ir dingo kažkur minioje. Nebematau Jo ir tai vėl pasidaro nuobodu. Aplinka nežmoniškai blanki, visi kalba tą patį per tą patį - pasenusios aktualios temos, kurioms nėra pabaigos. Ir štai akiratyje vėl atsiranda Jis. Lyg netikėti saulės spinduliai po siaubingo lietaus, priartėja prie manęs. Šypsosi ir kažką sako, bet aš negirdžiu. Aš net nesiklausau - per daug triukšmo. Eiti niekur nesinori, nes likus dviese situacija būtų nejauki. Jis prisėda. Pažvelgia į mano akis ir ieško kažko paslaptingo. Jis ieško to, ką bijau išduoti. Tai, ką bijome išduoti visi. Savo nevaldomas emocijas ir jausmus, kurių mums negalima jausti. Aš noriu Jį apkabinti, pajausti kvepalų aromatą, išgirsti ramų alsavimą... Bet yra tūkstančiai priežasčių kodėl tai draudžiama. Taisyklės žudo, bet be jų kiltų chaosas. Reikia jų laikytis. Privalome, tačiau ne visada gebame viską valdyti. Jis susinervina ir pradeda judinti koją. Jaučia tai, ką jaučiu aš. Vieną prie kito mus traukia nematomi siūleliai, o iš nugaros vieną nuo kito stumia rėmai. Esame priversti žinoti savo ribas ir todėl Jis vėl nusišypso. Aš atsakau tuo pačiu ir pajaučiu nusivylimą. Noriu Jo. Bet norai šiais laikais brangiai apsieina ir yra beveik neišpildomi...