Tobula - per prastas žodis tai apibūdinti

 Kaip buvau pasiilgusi to jausmo, kai, pamačius žmogų, šypsena nedingsta nuo veido, o viduje viskas aukštyn kojom. Jo akys - veidrodis, į kurį galėtum žiūrėti nenusukdama žvilgsnio. Nuo jo balso pradeda virpėti širdis, o ypač jei jis kreipiasi į tave. Kiekvieną kartą vos susilaikai jo nepabučiavus, o kai tai nutinka, nebegali sustoti. Kai būni su juo, nieko nebereikia. Atrodo, kad tuo metu turi net daugiau, nei reikėtų. Kai jis apkabina, jautiesi saugi ir nieko nebebijai. Visos problemos išnyksta ir nebesinori išeiti. Norisi visada būti tik su juo. O kai bent trumpam išsiskiriate, mintyse tik jis. Ir tu kaip idiotė stovi stotelėje ir šypsaisi, nes tau gera vien nuo minties, kad jis kažkur ir galbūt galvoja apie tave. Kas 10 minučių tikriniesi telefoną su mintimi 'Gal jis parašė?' ir, kai galiausiai žinutės nerandi, parašai pati, nes tu nebegali be jo. Tau reikia jo kaip oro, nes kitaip uždusi. Būnant su juo, netrūksta nieko. Ir gyvenimas tampa nuostabus. Tada esi pati laimingiausia ir švyti, nes tai daugiau nei tobula. Kiekvieną naktį eini miegoti ir galvoji apie jį, kiekvieną rytą keliesi ir vistiek galvoji apie jį. Nes jis - tai viskas, ko tau reikia.
 

Gyvenu dabartimi

Kartais man atrodo, kad žmonės iš tiesų negyvena, jie tik vaizduojasi, kad gyvena. Rytais keliasi, atlieka savo darbus, vakare gulasi į lovą. Sukasi rutinoje. Kas čia blogo? Ogi tai, kad dažniausiai jie tai daro dėl savo praeities arba ateities. Vieni rūpinasi tuo, kas su jais bus, o kiti vis dar nepaleidžia savo senų nuoskaudų ar problemų. Neseniai supratau, kad tai neteisinga. Reikia mėgautis akimirka, nes tokios gali ir nebeturėti. Reikia džiaugtis viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Mokėti priimti problemas, jas spręsti ir džiaugtis rezultatu. Dabar puse savo gyvenimo mes skiriame kažkokiam tikslui, kurio galbūt net nepasieksime. Žinoma, turėti tikslą yra puiku, nieko nesakau, bet gyventi čia ir dabar dar nuostabiau. Kai iš to, kas atsitinka, tu pasiimi viską sau. Kai mėgaujiesi kiekviena savo gyvenimo akimirka. Štai kur gyvenimas. Tu negalvoji apie tai, kas atsitiks, jei dabar bus taip. Tu tiesiog tai darai, nes to nori! (Na, žinoma proto ribose) Tiesiog visada bet kokia kaina reikia siekti to, ko nori ir džiaugtis tuo, ką turi. Nes kai mirsi ir to nebeturėsi. Arba jei prarasi, niekas nesugrąžins. Svarbiausia suprasti, ką turi ir vertinti tai dabar. Būtent šią akimirka. Ne rytoj ir ne poryt, o šiandien.

Liūdna, bet ką padarysi

 Koks jausmas mylėti, bet nebūti mylimam? Kai viskas būna nebesvarbu, o mintyse tik tas žmogus. Tu pamatai jį ir veide automatiškai atsiranda šypsena. Gaudai jo žvilgsnį. Jo šypsena tobuliausia. Dievini jo kalbą. Dievini tai, kaip jis taria tavo vardą. Nes niekas taip nemoka. Tik jis. Su nekantrumu skaičiuoji minutes iki jūsų sekančio susitikimo. O netikėti susidūrimai būna geriausia, kas nutinka per visą dieną. Džiaugiesi galėdamas jį pralinksminti. Nes tau svarbiausia, kad jis jaustųsi gerai. Tu gali nemiegot visą naktį, jei tik jam nuo to bus geriau. Tu pasiruošęs jam paaukoti visą pasaulį. Nebematai jame trūkumu. Ir viskas būtų buvę taip gerai! Jeigu ne svajonė... Viskas taip gražu ir, atrodo, o kas čia sudėtingo? Bet didžiausia problema - tau jis rūpi, tu jam ne. Ir tai dažna situacija, kai tau patinka kažkoks žmogus, o tu jam... Deja... Ir man irgi taip buvo. Na, esu buvusi abejose situacijose ir abi yra vienodai skaudžios, bet, visgi, manau, kad skaudesnė, kai tu myli, o tave atstumia. Mėgaujasi tavo suteikiamu dėmėsiu, bet žino, kad vis tiek tuoj tave numes. Nekenčiu tokių žmonių. Nekenčiu jų egzistavimo. Nekenčiu to, kad dažniausiai įsimylime netinkamus žmones. Žmones, kurie mums atrodo tobuli, tačiau tokie nėra. Gal ir tampi jiems kažkiek reikalingas, tačiau jie vistiek tave įžeis. Įžeis tuo, kad bus su kitais. Ir jiems nesvarbi tavo nuomonė. Nes tu jiems niekas. O tu stengiesi. Iš paskutiniųjų stengiesi atiduoti save ir įdėti visas likusias jėgas į tą žmogų. Net skaudindamas tave, jis lieka tau viskuo. Ir tu be galo bijai jį prarasti, nes jei prarasi jį, atrodo, kad prarasi visą pasaulį...

 

Šiuolaikiniai vaikai - o gal jau suaugusieji?

 Šiaip ilgai galvoju apie tai, kad reikia parašyti kažką įdomesnio, o ne tik nesąmones apie save ir tadadam! Sugalvojau. Nežinau ką gero įraše papasakosiu, o ką blogo ir kiek iš viso to bus nusišnekėjimas, bet anyway.
 Man didelį pasišlykštėjimą kelia mūsų laikų vienuolikos - keturiolikos metų vaikai. Nors man pačiai tik šešiolika, bet juk visiems ne paslaptis kas vyksta aplinkui. Prieš porą dienų ėjau pro kioskelį netoli mokyklos, stovi ten dvi maždaug dvylikos metų mergaitės ir ištrauka iš jų pokalbio buvo tokia:
 - Alaus?
- Jo.
- Iš skardinių ar butelio?
 Rimtai?? Mergaitės?? Ir dar dvylikos metų?? Kas vyksta su pasauliu? Nebeįmanoma nieko atpažinti! Panelės trylikos metų kelia į facebook nuotraukas, atstačiusios savo suspaustus papus arba išriestas šiknas, o paskui verkia, kad buvo išprievartautos. Einant į mokyklą už kas antro kampo pamatau bent po du šeštokus - septintokus su cigarete rankoje. Ar tai normalu? Manau, kad ne. Aš būdama vienuolikos metų verkdavau dėl to, kad gimtadienio proga negavau Bratz lėlės, o dabartiniai vaikai verkia dėl to, kad negavo Iphone 5! Na ir, žinoma, dar vienuolikmečiai verkia dėl to, kad išsiskyrė su savo antra pusele. Taip, suprantu, bėga laikas, viskas keičiasi, pasaulis tobulėja, bet tuo pačiu ateinančios kartos darosi vis kvailesnės! Juk sėdėdami prie kompiuterio ar naršydami išmaniajame - nieko nepasieksime. Mūsų karta greičiausiai bus paskutinioji, kurie mokėdavo rėkti garsiai, kad išgirstų visi draugai, kad kvieti juos į kiemą. Tie, kurie mokėdavo užlipti į aukščiausio medžio viršūnę ir iš ten šokti į milžinišką kupetą šieno, nebijodami nusibrozdinti kelio. Tie, kuriems dar 5 minutės pabūti lauke su draugais - buvo Dievo dovana. Tie, kuriems patikdavo viską tyrinėti ir sužinoti patiems, o ne perskaityti apie tai google. Nes mes turim daugiausia gyvenimiškos patirties. O kas bus toliau... Net baisu pagalvoti.
Taigi, manau, kad šuolaikiniai vaikai per daug skuba užaugti ir vertybėmis, kuriomis jie turėtų džiaugtis, teks mėgautis suaugusiems...

Pasimetusi nusivylime

 Ar kada nors jautėt tą jausmą, kai kažko labai labai nori ir iš visų jėgų bandai to pasiekti? Įdedi kiekvieną dalelę savęs į tikslo įgyvendinimą, o tada bumt! ir žemė paslydo iš po kojų, ir tu jau guli. Tiek laiko lipai aukštyn su viltimi, kuri tau neleisdavo pasiduoti ir staiga... nukritai. Bet žinote kas šioje situacijoje skaudžiausia? Kad artimiausi draugai žinojo, kad tu vistiek prieisi bedugnės kraštą, iš kokios pusės beeitum. Ir jie tylėjo. Nors galėjo iš karto pasakyti, kad šis dalykas ne tau. Kad liks tik skausmas ir randai. Bet ne. Jie tik šypsojosi netikra šypsena matydami, kaip tu džiaugiesi artėjant link svajonės, nors giliai širdyje jie žinojo...
 Dabar norisi bėgti. Nežinau kur, tiesiog bėgti, nes likti per daug skauda. Norisi rėkti, klykti iš visų jėgų, bet, kad niekas negirdėtų. Įdėta tiek nenusakomai daug pastangų.. kam?  Kad suteiktum kitiems laimės, o paskui pats kentėtum? O Dieve, pasaulis toks neteisingas... Noriu išeit. Ne, ne iš gyvenimo, o išeiti tolyn nuo visų. Ten kur būčiau viena ir niekas neskaudintų. Ten kur visiška tyla... Tyla be melo...