Ir tik tada aš supratau

 Net jei tą vakarą nebūtume paklydę kelyje, kurio daugiau nebematysime,
 net jei tą vakarą Tu paprašytum pasilikti,
 net jei tą vakarą saulei besileidžiant neiškristų pirmi šilti pavasario lietaus lašai,

vis tiek pajausčiau skausmą, perveriantį krūtinę ir lyg replėm geležinėm būtų suspausta širdis. Ir ašaros jau nepadėtų, nes Tavo siela buvo lyg sudraskyta ir niekas jos vidun nekrito. Tylėjom. Bet ir be žodžių supratau, kokia mintis sukasi Tavo galvoje. Atrodo, lyg bandai pamatyti, kas dedasi mano viduje, tačiau matai tik juodą sieną. Ir tuštumą. Aš nebesijaučiau saugi. Bet Tu ir nebandei apsaugoti. Nuleidęs akis skaičiavai tas ilgas pragaro sekundes ir laukei mano išėjimo. Bet aš nagla. Ir nors įskaudinta, tikėjausi, kad dar įžvelgsiu kažką Tavo veide. Bet viskas per trapu.

 Ir ta naktis
 tas kelias...

Ir tik tada aš supratau - čia mano paskutinis tylus džiaugsmas.

Kartu.