...nes tada viskas atrodo paprasčiau

 Gulėdama lovoje stengiuosi galvoje atkurti Tavo atvaizdą. Juokinga, bet tos akys, kurios neduoda man ramybės, įstrigo taip giliai, kad jaučiu skausmą negalėdama matyti jų kasdien. Šypsena, kuri atstoja tūkstančius kitų, galėtų išsklaidyti blogą nuotaiką bet kokiu paros metu. Gražiai sušukuoti plaukai. Įsigėrę kvepalai. Švelniai ištartas mano vardas ir tada mintis persmelkia aiškus Tavo juokas. Viskas atrodo taip artima, bet tuo pačiu suprantu, kaip tai tolima. Galėčiau viską atiduoti, kad tik dar kartą sutikti tą žvilgsnį ir palengva jame paskęsti. Sugriauti visas sienas ir apkabinti. Nors ir paskutinį kartą, bet taip, kad visada prisiminti. Kad bent gyventi svajone, kuri niekada nesibaigtų. Juk visas gyvenimas - didelė iliuzija. Vienas netikras dalykas nieko nekeičia. Nebent padeda man vis dar likti ir egzistuoti.

Nepastebima aplinka

 Niekada kelias namo neatrodė toks ilgas kaip tą naktį. Niekada žibintų apšviestas kelias neatrodė toks tuščias. Niekada Jai nekilo tos mintys, kurios niekaip nedingo iš Jos galvos tą naktį. Šaltis brovėsi pro visas puses, tačiau Ji nieko nejautė. Kairėje rankoje atšalusi kava, o dešinėje smilko neseniai pridegta cigaretė. Kvepalus permušė dūmų aromatas, bet Jai buvo nesvarbu. Ausinukuose visu garsu kažkokia nereikšminga daina, tačiau ir to Ji negirdėjo. Viskas prarado prasmę. Net vakarinis makiažas, nutekėjęs kartu su ašaromis. Ta naktis turėjo baigtis kitaip. Bet niekam tai nerūpėjo. Niekas Jos nepastebėjo. Niekas nesusimąstė. Ir gyvenimas tęsėsi toliau. Tik vienu laimingu žmogumi mažiau.

Ir dangus atrodė arti kaip niekad

 Tą vakarą snaigės krito taip pat palengva kaip tada, kai nežinoma gatve ėjome dviese. Mums buvo nesvarbu kas tai per vieta ir kodėl ten esame, svarbiausia - mes kartu. Jaučiau tavo alsavimą. Girdėjau širdies plakimą. Tada sustabdei mane. Ir laikas sustojo. Aplinkui nebeliko egzistavimo. Tik mes. Šaltos tavo rankos prisispaudė mane arčiau. Kažką pašnibždomis sakei, lyg bijotum, kad dar kas nors išgirs žodžius, skirtus tik man. Bet aš neklausiau. Žavėjausi snaigėmis, kurios nusileidusios ant tavo suveltų plaukų ištirpdavo taip pat greitai, kaip ten atsirasdavo. Užburianti aplinka. Tada atsargiai prisitraukei mane taip arti, kad kiekviena savo ląstele galėjau tave pajausti. Švelniai ranka perbraukei per veidą ir pabučiavai. Sausos lūpos niekada dar nebuvo tokios reikalingos kaip tą vakarą. Vakarą, kuris niekada nebe pasikartos. Nes mūsų nebėra. O snaigės vis dar krinta tuo pačiu ritmu...

Arba sergu, arba laikas judėti toliau

 Nemėgstu prisirišti prie žmonių, bet kartais kitaip neįmanoma. Nemėgstu atskleisti savo vidaus bet kam, bet kartais žmogus nuoširdžiai pasiruošęs išklausyti. Nemėgstu rodyti savo jausmų, bet kartais emocijos paima viršų. Ir ateina laikas, kai tenka priimti sprendimus. Nežinai ar jie bus teisingi, ar ne, bet jauti, kad jau pasiruošęs. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieni teisia, kiti palaiko. Tada atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai. Tada supranti kas iš tiesų pasiruošęs būti su tavimi iki galo, o kas tik eilinis praeivis. Ir, kad ir kaip gaila būtų viską paleisti... Taip jau yra. Tokie dalykai nevaldomi. Mes pabūname vienoje vietoje su vienais žmonėm, išmokstam iš jų viso to, ką galime, ir išeiname. Judame toliau ir tobuliname save kitur. Atiduodame save kitiems. Ir net jei norėtume dar sekundei pasilikti... Gyvenimas tęsiasi. Ir važiuojant autobusu vėlų vakarą prisiminę vieną nuostabių akimirkų, kaip idiotai šypsomės, nes buvo gera. Ir nereikia verkti, kad to nebėra. Tai buvo. Ir tu ten buvai. Ir galbūt mylėjai tuos žmones. Ir tai nuostabu. Tereikia suprasti ir eiti. Eiti ten, kur manai yra geriausia. Nes savo gyvenimo kelią ir prisiminimus kiekvienas kuria individualiai. Tad susikurkime tobulą seką viso, kas teikia mums malonumą.

Kūnai, kuriuose nematyti gyvybės

 Eilinė diena, kupina tuštumos, kurios niekaip nesugebu užpildyti. Kavinė pilna nepažįstamų žmonių, kurie nesimatę daug (arba ne) laiko ir pasakoja viens kitam savo nuotykius bei problemas. Ant staliuko prie manęs garuoja kava ir šalia užversta knyga. Ji iš privalomos literatūros ir aš nė velnio ten nesuprantu, todėl ji man tiesiog neįdomi. Žvelgiu pro langą. Lauke daug žmonių. Visi skirtingi. Individualūs. Ypatingi. Įdomu, o jie patys tai suvokia? Ar suvokia tai, kad kiekvienas rašo savo gyvenimo istoriją, nepriklausomai nuo aplinkinių? Nes man atrodo, kad ne. Dauguma (nesakau, kad visi) atsiduoda kitų įtakai ir plaukia pasroviui. Klausosi jų nuomonių. Vaikosi jų madų. Daro darbus ne dėl savęs, bet kad įtikti kažkam kitam (nors tam kažkam nusispjauti). Jie baisiai bijo likti atstumti. Jie nenori tamsiomis miesto gatvėmis vaikštinėti vieni. Jie nenori jaustis nereikalingi. Tik jie nesupranta, kad ne tai svarbiausia. Jie neranda gyvenimo džiaugsmo. Jie - už siūlų tampomos lėlės, kurios greitu metu ištirps kaip pavasario sulaukęs sniegas.

Tarp keturių sienų nebėra gryno oro

 Būdama maža ir dar mažesnė, apie tai negalvodavau. Kam varginti savo galvą niekais? Laimės ieškodavau besikarstydama medžiuose, o nelaimes pajausdavau nuo jų nukritusi. Dabar viskas kitaip. Krentu iš aukščiau ir susimušu lygiai devyniolika kartų skaudžiau. Mane spaudžia. Aplinkui tik rėmai ir standartai. Man norisi už jų. Deja, niekas nesiklauso. Pareiga. Žodis, kurį girdžiu kone kiekvieną dieną. Bet man bloga. Kas kartą bandau sulaikyti besikaupiančias ašaras, nes negaliu pasirodyti silpna. Silpnų nemėgsta. Jie neišgyvena. Vos galėdama atsikelti, aš einu tolyn. Ten, kur kelią man nušviečia mėnulis. Toks šaltas ir suspaustas kaip ir mano vidinis pasaulis.

Niekas nežudo taip, kaip mintys

 Sumauta nuotaika įsisiurbia vidun. Neišsiduodu. Ilsindama savo kūną sėdžiu kamputyje ir stebiu Jį. Grakščiais judesiais perbėgęs per kambarį, Jis dingsta balkone. Laukiu. Girdžiu kaip plaka širdis. Ji negali pakęsti laukimo. Laukti visais atvejais velniškai sunku ir sunaudojama daug nervų. Niekada nežinai kas bus, kai nutiks tai, ko lauki. O gal nenutiks visai? Bet Jis grįžta. Nuo šalčio paraudę skruostai ir blizgančios akys. Pamatęs, kad žiūriu į Jį, nusišypsojo akinama šypsena ir dingo kažkur minioje. Nebematau Jo ir tai vėl pasidaro nuobodu. Aplinka nežmoniškai blanki, visi kalba tą patį per tą patį - pasenusios aktualios temos, kurioms nėra pabaigos. Ir štai akiratyje vėl atsiranda Jis. Lyg netikėti saulės spinduliai po siaubingo lietaus, priartėja prie manęs. Šypsosi ir kažką sako, bet aš negirdžiu. Aš net nesiklausau - per daug triukšmo. Eiti niekur nesinori, nes likus dviese situacija būtų nejauki. Jis prisėda. Pažvelgia į mano akis ir ieško kažko paslaptingo. Jis ieško to, ką bijau išduoti. Tai, ką bijome išduoti visi. Savo nevaldomas emocijas ir jausmus, kurių mums negalima jausti. Aš noriu Jį apkabinti, pajausti kvepalų aromatą, išgirsti ramų alsavimą... Bet yra tūkstančiai priežasčių kodėl tai draudžiama. Taisyklės žudo, bet be jų kiltų chaosas. Reikia jų laikytis. Privalome, tačiau ne visada gebame viską valdyti. Jis susinervina ir pradeda judinti koją. Jaučia tai, ką jaučiu aš. Vieną prie kito mus traukia nematomi siūleliai, o iš nugaros vieną nuo kito stumia rėmai. Esame priversti žinoti savo ribas ir todėl Jis vėl nusišypso. Aš atsakau tuo pačiu ir pajaučiu nusivylimą. Noriu Jo. Bet norai šiais laikais brangiai apsieina ir yra beveik neišpildomi...