Ir tada nusprendžiau įkvėpti

 Vėsus žiemos oras kaskart primena apie šaltį žmogaus kūno viduje. Tą šaltį, kurį jis pats susikuria. Ir taip neapdairiai tai padaro - šiltų jausmų dėka. Galbūt kažkam tai nuskambės kvailai, bet dabar mylėti neverta. Tiesiog neverta. Esame bepročiai, kad įsimylime būdami paaugliai ar jauni suaugę. Negalima apnuoginti savo jausmų ir švaistytis žodžiu myliu. Geriau tiesiog geisti žmonių. Juos dievinti. Norėti jų. Galvoti apie apkabinimus, bučinius ir glamones. Norėti jų fiziškai. Išprotėti dėl jų, turėti juos. Bet jokiu būdu jų nepamilti. Dažnai išvaizda būna apgaulinga ir mes pamildami įsipainiojame spąstuose. Tiesiog bendraujant reikia koketiškumo, bet ir šaltumo. Flirtuoti, bet neatsiverti iki galo. Skubėti nėra kur. Visada spėsi pamilti žmogų, kuris leidžia su tavimi laiką. Juk mylėti taip skauda. Ir aš turiu omeny ne tik tą skausmą, kai esi išduotas, pažemintas ar mylimo žmogaus patyčių objektas. Skauda ir tada, kai TAS žmogus priklauso tau. Tu velniškai bijai jį prarasti ir kaskart iš galvos veji lauk mintis ' O kas bus, kai viskas pasibaigs?...'. Tau skauda apkabinus jį ir pajautus kaip plaka jo širdis. Nes tu neištversi to laikotarpio, kai nebegalėsi to jausti. Skauda net tada, kai jis žiūri į tave. Kai jo akyse matai tolstančią valtį atvirame vandenyne. Tu bijai nudegti.

 Bet tai neišvengiama.

Moku skristi be sparnų

 Šaltas vėjo gūsis sudavė per veidą ir pasileidau bėgti. Bėgau siaura, neapšviesta gatvele, kuriai ir nereikėjo apšvietimo, nes neseniai iškritęs sniegas puikiai ją išryškino. Rankoje laikau po truputį gęstančią bengališką ugnelę. Ji taip nuostabiai dera prie šios aplinkos. Sustoju. Išpūčiau išorėn visus savo plaučius ir nusišypsojau plačia šypsena. Niekas to nematė, bet niekam to ir nereikia. Aš laisva. Priklausau sau. Bet ką iš tiesų reiškia laisvė? Daryti ką nori ir kada nori? Toli gražu, ne ne. Laisvė, tai, kai sniege palieki savo pėdsakus ir nesibaimini, kad pagal juos tave kas nors suseks. Kai įkvepi gryno oro tada, kai pats to nori. Kai skaičiuoji tą begalybę žvaigždžių aukštybėje, kurios negali pasiekti, bet gali svajoti. Juk svajoti niekas nedraudžia. Svajoti apie tai, kai vieną dieną atsitiks tai, apie ką tu bijai prabilti. Bijai, nes laisvė turi ribas. Viskas turi ribas. Bet tie, kas pajaučia tą tikrąjį laisvės skonį, yra toli už jų. Ten, kur juos pagauti bus sunku tiems, kurie nemoka džiaugtis paprastais dalykais. Dalykais, kurie daro gyvenimą gražesniu.

Bėgantys nuo savęs

Sėdėdama balkone ir žiūrėdama pro langą, matau netikėtai prasidėjusioje pūgoje palaidotą vakar dieną. Taip keista kaip greitai praeina tos dvidešimt keturios valandos ir ateina nauja pradžia. Nauji tikslai ir nauji nusivylimai. Kiekvieną rytą pabudę, sakome sau 'Šiandien viskas bus kitaip', bet niekada nieko nekeičiame. Paliekam viską vėl paslaptingajam rytojui, kuris galbūt netgi neateis. Ne, aš neturiu nieko omeny, bet gyvenimas toks nenuspėjamas, kad niekada negali nieko žinoti. Skęsti svajonėse, kaip ir savo kasdienėse problemose. Bandai bėgti, bet kojos būna prirakintos. O jeigu išsilaisvini, dažniausiai įsivarai save į kampą. Jauti deja vu, kaskart aplankęs tą vietą, apie kurią pats nežinodamas ilgai galvojai. Pasąmonėje turi tiek daug idėjų ir minčių, kurios galėtų palengvinti gyvenimą ir tau, ir aplinkiniams, bet visą tai tu palieki rytojui. Rytojui, kurio neužteks viskam padaryti. Rytojui, kuris nežinia kada ateis ir aš išvis ateis. Rytojui, kuris, kaip ir vakarykštė diena, lieka užpustytas pūgoje...

 

 

Saulės šešėlyje

 Būna tokių dienų, kad savyje laikai per daug įvairių prisiminimų ir emocijų. Ir niekur jų neišleidi. Vis kaupi ir kaupi. Kaskart prisideda naujo, bet tu bijai tai paleisti. Vakare, grįžus namo, klausai muzikos, kuri tave grąžina į tas akimirkas, žiūri nuotraukas, skaitai senus susirašinėjimus. Ir taip nori, kad visa tai pasiliktų dar bent minutei. Bet ką paaukotum, kad tik tai neištirptų kaip sniegas, dar nesulaukęs Kalėdų. Bet tu negali to kontroliuoti. Kad ir kaip būtų sunku. Kad ir kiek daužytum sienas ar lietum ašaras. Mūsų atmintis nėra ta vieta, kuri išlaikytų visus prisiminimus. Laikui ateinant, mes privalome juos paleisti ir pradėti kurti naujus. O tas laikas yra dabar pat. Nes visuomet laukiame tinkamo laiko, nors tokio net nebus. Mes patys pasirenkame laiką ir padarome jį tinkamu. Kiek galima graužti save už dalykus, kuriuos padarėme arba kurių nepadarėme prieš kelis mėnesius, metus? O gal prieš kelias dienas? Už tą nepasakytą 'Aš tave myliu' arba 'Sudie'? Dabar yra dabar ir dabar mes turime nebekartoti tų klaidų. Juk galvodami apie praeitį, palesime savo ateitį. Na ir kas, kad viskas dabar ne taip, kaip norime? Juk tame ir yra gyvenimo smagumas - pasiklysti, bet nebijoti eiti toliau ir ieškoti išėjimo. Niekada negalime žinoti ką sutiksime pakeliui. O rinkdami akmenukus, galime nepastebėti šalia gulinčio deimanto.

Vaikystės stebuklai

 Nežinau kodėl, bet viskas keista. Aplinka. Aplinkiniai. Viskas. Atėjo gruodis, o visur vien problemos. Semestro pabaiga - pažymiai lekia žemyn. Nuo renginių gausumo, jų organizavimo ir dalyvavimo sprogsta galva. Bet prie viso to dar ir pykčiai, negatyvios emocijos, ašaros, liūdesys. Gruodis juk stebuklų metas, argi ne? Na, bent jau kažkada buvo... Kažkada, kai buvome dar visai maži. Kai skaičiuodavome sekundes iki Kūčių, kad Kalėdų rytą bėgtume prie eglutės ieškoti savo ilgai lauktų dovanų. Kai ruošdavomės nemiegoti visą naktį, kad tik pamatyti tą paslaptingąjį Kalėdų Senelį, kuris toks dosnus ir visada žino slapčiausius mūsų norus. Galvoje tūnojo tūkstančiai klausimų "Kaip jis spėja? Iš kur jis žino?". O tada puft. Ir tai dingo. Taip paprastai. Dabar kasmet laukiame tų dovanų, apie kurias iš anksto pasitariame su tėvais. Nebesėdime prie eglutės visą naktį, bandydami sulaukti aušros ir nesumerkti akių. Dabar viskas kitaip. Kai kurie tiesiog nebetiki stebuklais. O jei ir tiki, kas iš jų? Juk tiesiog paprašę, mes to negausime. Nes šiais laikais ir norai kitokie. Ir jų daug, tačiau, deja, stengtis niekas dėl jų nebenori. O jeigu ir stengiasi? Dieve, kodėl viskas taip sudėtinga... Galvoje sumaištis. Kodėl viskas negali būti taip, kaip vaikystėje? Užsimanei Barbių namo ir gavai. Ir šypsaisi visus metus iki kitų švenčių. Nebėra stebuklų. Niekas nebenori tikėti. Gyvenimas išsipurvino.