Let the sun shine forever

 Šiandien nerašysiu nieko naujo. Turiu omeny nieko iš naujų minčių. Netyčia radau seną knygutę su milijonu labai gerų frazių ir akys užkliuvo už dviejų ilgiausių ir vienų vertingiausių, todėl nusprendžiau pasidalinti. :)

"Niekada neužmik nepasakęs brangiam žmogui labos nakties. Niekada neišeik, prieš tai nepasakęs sudie. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją atsiprašyk. Niekada nesakyk 'Nenoriu tavęs matyti', geriau žiūrėk į akis ir nieko nesakęs nueik. Nebijok pasakyti ačiū tėvams. Atsiprašau draugams. Myliu tam, kurį tikrai myli. Nepamiršk paskambinti tam, kurio pasiilgai. Padovanoti šiltą šypseną tam, kuriam tikrai to reikia. Parašyti tam, kuris tavo žinutės laukia. Ir nepamiršk, kad egzistuoji." 

"Sustok. Pažiūrėk į save. Tu žmogus. Tu gražus. Tu labai gražus. Ir gali būti bet kuo. Tu gali būti viskuo. Niekada nekęsk dėl to, kad kažkas sudaužė tau širdį, ar dėl to, kad apšaukė tėvai, draugas išdavė, trenkė tėvas, o gatvėje vaikas pavadino tave storu. Nesirūpink dalykais, kurių negali kontroliuoti. Verk tada, kai tau to reikia. Išsiliek tada, kada nori. Nesikabink į nemalonius prisiminimus vien todėl, kad bijai pamiršti. Paleisk dalykus, kurie praeityje. Pamiršk tai, ko neverta prisiminti. Gyvenk dėl kažko. Dėl savęs. Įsimylėk. Nustok mylėti. Vėl įsimylėk. Vėl nustok. Daryk tai tol, kol suprasi kas yra mylėjimas. Sakyk žmonėms kaip iš tiesų jautiesi. Miegok po atviru dangumi. Kurk. Svajok. Įkvėpk. Pasidalink kuo nors nuostabiu. Susipažink su naujais žmonėmis. Tiesiog, po velnių, gyvenk. Paleisk blogus dalykus ir gyvenk!"

Nežinau

 Juoda linija. Balta linija. Juoda linija. Balta linija. Ir taip nesibaigiančiai viskas tęsiasi... Slenka per gyvenimą atnešdama tai kažką nežmoniškai gero, tai velniškai blogo. Ir mes negalime to pakeisti. Kad ir kiek kartų klausčiau savęs "kodėl taip yra?" arba "kodėl man?", "kodėl dabar?", niekada nerandu atsakymų į tuos klausimus. Nežinau. Taip yra sudėliotas gyvenimas ir viskas vyksta taip, kaip turi būti. Skaudiname mes, skaudina mus. Įsimylime mes, įsimyli mus. Paliekame mes, palieka mus. Ir pasaulis sukasi ir sukasi... Palūžtame, bet tikėjimas, kad viskas pasitaisys, veda mus į priekį. Kartais mes apie tai pamirštame. Apie tai, kad jeigu atsitiko kažkas blogo, gero bus dvigubai daugiau, tiesiog reikia laiko. Mes nenorime laukti ir todėl darome tai, apie ką iš tiesų net nepagalvotume. Mes susiliejame su minia ir pasiduodame. Mažyčiai adatos bakstelėjimai priveda mus prie skardžio, ant kurio stovėdami turime tik du pasirinkimus: nušokti ir pamesti save arba atsukti pavojui nugarą, iškelti aukštai galvą ir grumtis. Grumtis dėl savo būties ir tų šūdų, kurie mėtosi tau po kojomis ir dar bando sugriauti tavo gyvenimą. Pažvelgti į problemą iš kitos pusės, įžvelgti kažką, dėl ko norėtum viską keisti, ir tada veikti. Nes net jeigu atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus nėra, mes privalome gyventi. Kovoti negalima pasiduoti. Kur kablelį padėtum tu?

Du plius du man visad bus penki

 Kaip ir kažkada sakiau, gyvenimas - labai keistas dalykas. Per visą tą laikotarpį, kol egzistuojame, mes tūkstančius kartų šypsomes, verkiame, patiriame absoliučius pasisiekimus arba katastrofiškas nesėkmes. Mes suklumpame, bet kažkur atrandame jėgų atsikelti, nors ir sakome, kad mums nepavyks. Būname tokie, kokie iš tikrųjų nesame. Apšmeižiame artimuosius. Kovojame. Rūpinames. Įsimylime ir atstumiame. Išplepame paslaptis. Pamirštame draugų gimtadienius. Nes galbūt tie draugai iš tiesų tokie net nėra? Galbūt tai eiliniai praeiviai, kurie tiesiog per ilgai užsibuvo netoliese? Dažnai mes pasimetame savo gyvenimo kelyje - susidedame ne su ta kompanija, apleidžiame sau skirtus ir mėgstamus darbus dėl kažko, ko negalime paaiškinti. Pykstames su tėvais, kad ir kokio amžiaus bebūtume, pykstames su draugais, pykstames ir su savimi. Mes bijome prisipažinti tam tikruose dalykuose, nes nesame tikri dėl pasėkmių. O kas tikras? Niekas. Ir visi tai žino. Bet iš to juk ir susideda visa gyvenimo prasmė. Kiekviena diena - tai dovana. Mes vis gauname tas dovanas, žinodami koks yra paskutinysis prizas. Bet nežinome kada jį gausime. Todėl reikia džiaugtis tuo, ką gauname ir turime dabar. O dabar mes turime šypseną, kuri mums nieko nekainuoja, o kažkam kitam gali atstoti visą pasaulį.:)

Praradau mėnulį, kol skaičiavau žvaigždes

 Nesuprantu kas man buvo pasidarę. Visus praėjusius metus nieko gero nenuveikiau ir tik nesąmones dariau. Išmečiau savo vienerius metus veltui. Ieškodavau kažkokių idealų vietoj to, kad tiesiog apsižvalgyčiau aplinkui. Juk dažniausiai taip ir būna - tai, ko tau reikia, būna šalia, tik tu nemoki to pamatyti. Išnaudojau daug žmonių, su kai kuriais labai negražiai elgiausi, įskaudinau n draugų, apleidau mokslus ir buvau tiesiog paskutinė kalė. Bet, manau, svarbiausia, kad tai supratau pati. Bandau taisyti savo klaidas, tačiau, deja, kai ko ištaisyti nebegaliu...
  Būna tokių draugysčių, kai dėl tavęs žmogus labai labai stengiasi. Aukoja savo asmeninį laiką tam, kad tau būtų geriau. Visą laiką tave linksmina ir prižiūri, kad nuo veido nedingtų šypsena. Jis dėl tavęs galėtų paaukoti visą gyvenimą ir padovanoti tau pasaulį. Bet tu tiesiog to neįvertini. Nežinau kodėl, bet tu manai, kad jis nevertas būti tavo artimųjų rate. Ir po kiek laiko, kai tu išsiaiškini savyje, kai supranti ko tau iš tiesų reikia, kad tau reikia To žmogaus šalia, būna tiesiog per vėlu. Šito aš irgi paaiškinti negaliu, bet tiesiog taip būna. Ir jeigu tas žmogus tau svarbus - tu darysi viską, kad jis būtų laimigas. Net jeigu jūs ir ne kartu...

Nerašysiu apie sniegą

 Galvoje viskas aukštyn kojom ir norisi tiek daug pasakyti, bet dingo įgūdžiai tai daryti. Atsiverčiau tuščią lapą, pasiruošiau rašyti ir... Net nesugalvojau normalaus pavadinimo. Ir tai nuvilia. Daug kas nuvilia. Ir aš begalę kartų nuvyliau save. Kiekvieną išgyventą dieną, ir šiandiena yra ne išimtis. Kažką ne laiku ne vietoje pasakai ar padarai ir BAM, jauti kaip slysta grindinys iš po kojų ir tu nebeturi atramos. Tada norisi kažkur pasislėpti, bet dažniausiai nėra kur. Tada bandai visko vengti. Nes manai, kad nelieka kito pasirinkimo. Bet pasirinkimas yra visada. Ir tik rašydama šias eilutes pati supratau kaip spręsiu savo problemą, nes tikrai ją spręsiu. Privalai kovoti toliau dėl savo atlikto darbo, net jeigu rezultatas ir nenudžiugino. Nes viską galima keisti. Viską. Niekada nebūna per vėlu. Na, nebent esi nuobodus bambeklis, kuriam labiau patinka, kai kiti už jį atlieka darbus, kuris geriau pagulės lovoje ir pažiūrės filmus, negu padarys kažką, kad tobulintų save kaip asmenybę. Jis geriau spjaus į savo nenusisekusį darbą ir nieko nebedarys. Na, nepavyko, matyt nebuvo lemta. Garantuoju, kad tokia mintis suktųsi jo galvoje. Bet ar tai yra tikras atsidavimas darbui? Ryžtas padaryti kažką gero? Naudingo? Esu tikra, kad ne. Net jeigu ir neįmanoma ištaisyti jau padaryto darbo, galima jį pasaldinti kitais dalykais. Sakydama pasaldinti, aš turėjau omeny ne į problemą cukraus įberti, o padaryti kažką tikrai tokio wow, kad visi žinotų, kad tu ne iš kelmo spirtas. Kad vienas nepasisekimas - tai visa ko pradžia. Kad tokių dalykų gyvenime bus dar ne vienas ir ne du. Juk iš klaidų mes mokomės. Ir aš rašydama užčiuopiau netgi kelias temas, tačiau prasiplėsti nenorėčiau. Ha, šis sakinys turbūt sugadino visa kilimą į susidomėjimą. Bet pabaigos nebus. Ne šiandien.

Jausmų raizgalyne

 Manau, kad kiekvienas patyrėme tą jausmą, kai bandome sumeluoti patys sau. Na, jei dar nepatyrėte, tai anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Tas melas būna įvairus, bet dažniausiai meluojame sau dėl jausmų. Jausmų, kurių nebejaučiame arba tų, kurių nenorime jausti. Nebūtinai tai turi būti susiję su antra puse, kartais tiesiog susipykstame su draugu ir nustojame bendrauti. Vat tiesiog. Bet gulime vakarais lovoje ir negalime užmigti, nes kamuoja mintys ką padaryti, kad susitaikyti. Ir dažniausiai taip būna todėl, kad bijome pripažinti sau, kad tai pabaiga. Kad žmonės mūsų gyvenime keičiasi. Jie būna lygiai tiek, kiek jiems reikia būti. Bet mes bijome paleisti tas akimirkas, kai buvome iš tiesų laimingi.
 Tačiau gyvenimas nebūtų gyvenimu, jeigu jis neatsiųstų mums naujų išbandymų. Naujų pažinčių, draugų, naujų simpatijų. Irgi dažnas atvejis, kai susipažįstame su žmogumi, bet jis kažkuom nepatinka. Na, gal jis būtų visai ir normalus, bet kažkas su juo ne taip. Leidžiame su tuo žmogumi minimumą laiko ir tik kompanijoje. Ir po kiek laiko, patys to nepastebėdami, pajaučiame, kad mums patinka su juo būti. Kad tas žmogus sugeba prajuokinti. Paguosti. Rūpintis. Ir tiesiog būti. Būti tada, kai to labiausiai reikia. Ir mes nenorime to pripažinti, nes jis mums iš pradžių juk nepatiko. Ir visiems sakėme, kad nepatiko. Bet galiausiai tenka pažiūrėti tiesai į akis. Nustot meluoti sau ir pasakyti tam žmogui, kad gal jis visai ir smagus, ir laikas praleistas su juo nenuobodus. Tiesiog neapsunkinkime nieko. Juk jeigu priimsime akivaizdžius dalykus ir visada kalbėsime atvirai, viskas taps žymiai paprasčiau. Ir šypsena veide atsiras dažniau.:)

If I stay

 Niekada negalime nuspėti kas bus. Kas bus tolimoj ateity, arba kas nutiks tuo pat, už kelių minučių. Galbūt tai bus nieko nereiškiantis įvykis, o galbūt tai, kas gyvenimą apvers absoliučiai aukštyn kojom. Ir mes pasimesime.
 Įsivaizduokite situaciją: jūs, mama, tėtis ir mažasis broliukas. Laiminga šeima. Jums nieko netrūksta, nes turite vienas kitą ir ta meilė šildo kiekvieną dieną. Ir staiga vienas visiškai netikėtas įvykis - avarija - kurios metu liekate vienas. Turite senelius. Šeimos draugus. Savo draugus. Antrą pusę. Bet visa tai - ne mama ir ne tėtis. Ir ne jaunesnysis brolis... Jūs turite pasirinkimą - likti ar išeiti. Kas tada?
 Šis klausimas kamuoja mane nuo vakar vakaro. Velniškai sudėtinga situacija. Pirma mintis buvo, žinoma, kad likti. Juk aš dar net pusės savo gyvenimo nenugyvenau. Dar tiek nesveikai daug reikia pamatyti, pajausti ir sužinoti. Bet, kita vertus, tu grįši į gyvenimą ir nebe sulauksi tėvų šilumos. Jų patarimų bei palaikymo sunkiausiais gyvenimo momentais. Tu nerėksi ant broliuko, kad jis sugadino tavo dailės piešinį arba suvalgė tavo picos gabaliuką. Tu su juo nesimuši ir nemokysi jo važinėti ant dviračio. Viskas bus kitaip. Viskas...
 Bet aš likčiau. Ir žinote kodėl? Tam, kad įrodyčiau tėvams, kad aš esu stipri ir noriu, kad jie manimi didžiuotųsi. Aš žiūrėčiau į gyvenimą kitom akim ir viską daryčiau kitaip. Ir dabar darysiu kitaip. Nes reikia gerbti kiekvieną gyvenimo akimirką. Kiekvieną, kol kvėpuojame ir galime pamatyti saulės šviesą. Kol turime žmones, pas kuriuos galime sugrįžti ir, kurie mūsų laukia. Kuriem mes esame reikalingi. Nes daugiau nieko ir nereikia. Mes turime viską, tik, deja, pradedame tai vertinti, kai būna per vėlu.

P.S. įrašas parašytas vienu įkvėpimu po peržiūros filmo "If I stay" - rekomenduoju! :)