Geriausia draugė

 Ne per seniausiai supratau kas iš tiesų yra mano geriausia draugė ir ką ji man reiškia. Nusprendžiau parašyti šį įrašą, nes žinau, kad ir ji tai perskaitys, ir galbūt netgi nusišypsos.
 Su ja susipažinome prieš ketverius metus, kai penktoje klasėje ji atėjo į mano klasę. Dar prieš ją pamatant realybėje, labai norėjau su ja susipažinti, net nežinau kodėl, galbūt jau tada jaučiau, kad mums lemta tapti draugėmis. Nuo to laiko iki tos dienos, kai supratau, kad geresnių už ją nėra, buvo visko - abi turėjome įvairių kitų draugų, kartais nebendraudavome (nors ir buvome klasiokėmis), kartais tiesiog kažkas įvykdavo, bet vistiek visą tą laiką ja pasitikėjau ir visada laikiau dalele savęs. Kai dar nedaug ir ne visai gerai bendravome, aš vistiek jai išpasakodavau slapčiausius savo norus ir didžiausias paslaptis. Nežinau kodėl. Tiesiog man atrodė, kad ji vienintelė privalo tai žinoti. Bėgo laikas, po aštuonių klasių galvojome išsiskirsim, tačiau likimas mus ir vėl suvedė. Nors esam nebe klasiokės, mokomės vienoje mokykloje ir kasdien matomės. Bet juk mokykloj bendravimas vistiek ne toks.. Todėl dažnai susitinkam, o jei ne - yra telefonas, kuriuo galima susisiekti bet kada!
 Šiuo metu ji yra vienintelis žmogus, kuris, nežiūrint į nieką, niekada manęs nepalieka. Ji visada su manimi, net jei šalia jos nėra. Žinau, kad atsitikus menkiausiai problemai, ji visada išklausys. Net jei nežinos ką patart, stengsis apgalvot viską ir laikys mane už rankos. Ji vienintelė visada žino ko man reikia ir yra nuostabi drąsintoja. Mes suprantam viena kitą ne tik, kad iš pusę žodžio - mums žodžių net nereikia. Mes pasižiūrim viena į kitą ir viskas tampa aišku. Dėl jos galiu mesti bet kokius savo darbus ir važiuoti į pasaulio kraštą. Nors... ten turbūt  niekas nevažiuoja, todėl tektų bėgti. Bet dėl tokio žmogaus kaip ji, tai būtų menkniekis. Dėl tokios kaip ji, aš galėčiau gyvybę paaukoti, nes žinau, kad ir ji daro viską dėl manęs...
 Ačiū, Tau, kad esi su manimi!♡♡♡

Šypsokis

 Jei šiandien tau bloga diena, tai nereiškia, kad blogas tavo gyvenimas. Už lango tobulas oras, jau nedaug liko iki vasaros. Ir taip, aš neįsivaizduoju ką rašyti, nes aš sergu, visom dienom miegu, o naktimis net vaistai nepadeda užmigti, ir mano mintys skraido nežinia kur. Bet žinau vieną - gyvenimas, tai nuostabus dalykas ir viskas, kas įvyksta, tai dovana. Kad ir koks sušiktai blogas dalykas nutiko, to jau nebe pakeisti. Yra kaip yra. Ir reikia džiaugtis. Reikia džiaugtis tuo, kad tu esi. Viena klaida, tai ne gyvenimo pabaiga. Ir, kad ir kaip būtų sunku, visada reikia tik šypsotis! Turbūt nė kartą girdėjote frazę, kad šypsena žudo tuos, kurie nori, kad jūs kentėtumėte. Tai štai! Ką. Pati nesuprantu ką kalbu. Esmė tokia, kad jei kažkas atsitiko, reiškia taip turėjo atsitikti! Bet jūsų ateitis tik jūsų rankose. Todėl nepaleiskite jos ir neatiduokite kitiems. Gyvenkite dėl savęs ir džiaukitės tuo. Svajokite, kvailiokite, būkite savimi. Nes viskas, ką apie gyvenimą reikia žinoti - jis tęsiasi.

Pati dėl savęs

 Kartais būna momentas, kai bandai pabėgti nuo gyvenimo. Bandai pabėgti nuo savęs. Ieškai lengviausių išeičių iš sudėtingų situacijų, preteksto kodėl mesti tam tikrus darbus, nemėgini siekti nieko naujo, plauki pasroviui. Bet svarbu laiku susivokti. Laiku suimti save į rankas ir suprasti, kad jei tu tikrai kažko labai nori, būtinai tai padarysi. Gal ne iš karto, bet padarysi. Niekada nereikia skubėti ir viskas ateis su laiku. Keista frazė, taip, žinau...ir man kartais nesinori ja tikėti, bet šiandien ir pati eilinį kartą įsitikinu, kad tik tu pats darai savo gyvenimą geresnį.
 Iš tiesų, prieš porą mėnesių labai rimtai susimąsčiau apie tai, kad reikia mesti šokius. Juos lankau palyginus nei daug, nei mažai - ketvirti metai. Ir štai šiemet kažkas pasidarė... Kažkas, kas trukdė džiaugtis repeticijomis. Kaskart likdavau nuošaly ir ramindavau save, kad taip geriau. Su laiku susitaikiau ir atrodė, kad taip iš tiesų geriau. Bet paskui, net nepamenu kas tai per priežastis buvo, bet tai nuteikė mane visiškai prieš šokius. Porą savaičių nelankiau repeticijų dėl kojos traumos, o paskui nuėjau pas vadovę pasakyti, kad išeinu. Labai atvirai su ja pakalbėjau ir išgirdau iš jos lūpų tokių dalykų, kurių net nesitikėjau. Anyway, ji pasakė, kad nusiraminčiau ir sekančią repeticiją ateičiau. Bet aš nepasirodžiau. Ir ne tik tą repeticiją, ir dar sekančią. Paskui vėl. Jei manęs neapgauna atmintis, tai niekas manęs nepasigedo. Išskyrus vieną geriausią pasaulyje draugą, kurį būtent už tai ir myliu, ir gerbiu - jis niekada manęs neužmiršta. Štai praėjo nemažai laiko, kai nesirodžiau repeticijose ir šiandien kažkas dingtelėjo galvoje, kad pats laikas nueiti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Anksčiau per daug kreipdavau dėmesį į mane skaudinančius dalykus ir jiems pasiduodavau. Šiandien supratau, kad savo laimę pasistatysiu tik pati. Visą repeticiją šypsojausi, o net jei ir užklupdavo nesmagus momentas, pagalvodavau apie kažką gero ir vėl viskas grįždavo į geras pozicijas. Kvailai nuskambėjo, bet tiesiog norėjau pasakyti, kad visame, kas bloga, galima atrasti ir gerų dalykų!

Bėga metai,keičiasi vertybės

 Kai buvau kokių 10-12 metų, labai laukiau, kol man sueis 14. Nežinau kodėl, tiesiog man atrodė, kad tada įžengsiu į tą laikotarpį, na, kuris jau šalia tos tikrosios paauglystės. Svajojau, kad kai man sueis 15-16, tai pradėsiu mamos prašyti į vakarėlius, ilgiau būti lauke... Na, iš esmės dabar panašiai ir yra. Man po mėnesio sueis šešiolika ir kol kas vykdau savo planą normaliai. O kas pasidarė kitiem? Apsižvalgau ir nebe atpažįstu tų vaikų, kokie būdavo mano karta. Kai būdami šeštokai, atšilus orui, mes per pertraukas bėgiodavome už mokyklos karstytis ant supynių, žais gaudynių ir etc, o šiuolaikiniai šeštokai sėdi pamokoje ir taip ir skaičiuoja minutes, kai galės išeiti parūkyt. Būdama mažesnė, grįžusi namo kuo greičiau ruošdavau pamokas, kad tik lėkt į lauką ir iki sutemų sėdėdavau lauke, o dabar vaikai bėga namo tam, kad prisėst greičiau prie kompiuterio, o apie pamokas net negalvoja. Ateinančios kartos išsilavinimo lygis labai smunka... Na, galėčiau išskirti kelis dalykus, kurie trukdo šiuolaikiniams vaikams mokytis (man irgi) - facebook, telefonas, gal kažkiek draugų įtaka ir same shit. Bet pastaruoju metu, kadangi turiu tikslą pereit į kitą mokyklą, mokslams stengiuosi skirti tikrai nemažai laiko, ko nepasakyčiau apie kitus... Tie kiti, tai tipiški, populiarumo ištroškę paaugliai (arba vaikai). Na, man darosi tikrai labai (norėjau parašyt keista, bet tada supratau, kad niekas jau šiam pasauly manęs nebestebina) nesmagu ir wtf, kai atvažiuoju į centrą susitikti su drauge, ramiai pasėdėt ir tiesiog smagiai praleisti laiką, o ten susirenka visokių 13-14mečių ir velniai žino ko jie išvis ten ieško. Ta prasme rimtai.. Wtf vaikai, kodėl jūs taip skubat užaugti.. Mergaitei 12 metų, o ji prisidažiusi antakius, raudonos lūpos ir apsirengusi, atsiprašant, kaip kekšė. Bet argi ne taip? Juk taip. Apsižvalgai aplink ir suvoki, kad paskutinioji, ta dar normali karta, 90-ųjų vaikai. Nes jų vaikystė buvo tobuliausia. Džiaugiuosi, kad ir aš gimiau būtent tuo laiku ir dar patyriau visus tuos malonumus, ko neturi (ir nenori turėti) mūsų laikų vaikai.

Vilniaus centro platybės

Penktadienis! Po pamokų grįžau namo, pasidėjau daiktus ir greit išlėkiau į stotelę laukt autobuso. Važiavau į centrą susitikti su geriausiu draugu.
Kartu su juo, kaip ir visada, nuostabiai praleidom dieną, daug kalbėjom, juokavom ir aptarinėjom visą, kas vyksta aplinkui. Per visą laiką, kol jo laukiau ir kai jau susitikom, pastebėjau, kad Vilniaus centre susirenka įvairių žmonių. Visi tokie savotiški ir... ypatingi? Na, manau, kad kiekvienas žmogus savaip ypatingas, bet ne kiekvienas sugeba save išreikšti. O šiandien pamačiau kaip žmonės iš tiesų parodo save. Grupelė pankų, marozai, fyfos, centriniai.. Visi jie skirtingi, bet tuo pačiu ir tokie panašūs. Visi jie laimingi būdami su savais ir kiekvienas bando atrasti save. Na, pavyzdžiui, aš irgi esu išgyvenusi tą laikotarpį, kai, hmm, prieš porą metų mano spintoje gulėjo rūbai vien juodos spalvos. Bet laiku suvokiau, kad tai ne man ir šiuo metu atradau naują stilių. Kiekvienas tą ribą peržengia skirtingu laikotarpiu ir pasirenka skirtingus kelius. Žinoma, nieko nesakau - visokių yra, visokių reikia. Ir iš vienos pusės džiaugiuosi, kad ir Vilniuje galima rasti žmonių, turinčių kitokių, išskirtinių aprangos stilių, nes, kur tik nepasižiūri, dažniausiai vis tas pats.. Merginos - akys padažytos liner'iu, per vidurį perskirti plaukučiai, dailūs nagučiai, timpos, megztukas ir odinė striukė. Vaikinai - kelnės su nukarusiu klynu, airmax'ai, ir megztinis su trikampiu. O kur dingo originalumas?? Žmonės tapo tokie tingūs, kad net tingi ugdyti savo fantazijas... Todėl, kaip ir sakiau, smagu, kad yra ir išskirtinių!
 

Tobulų nėra

 Turbūt kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su nusivylimu savimi ir noru būti geresniam. Nuo pat mažens mes esame auklėjami nepasiduoti ir bet kokiomis aplinkybėmis siekti savo svajonių. Nesvarbu kokio didumo tos svajonės būtų - apkeliauti po pasaulį, išgarsėti, ar tiesiog gerai išlaikyti egzaminą. Kiekvienas esame skirtingi ir kiekvienas turime trūkumų. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau nei vienas nesame tobulas. Dažnai mūsų poelgiai būna skuboti ir neapgalvoti, todėl priveliame daug klaidų, dėl kurių vėliau tenka kankintis. Bet, žinote, kas šioje situacijoje būna nuostabiausia? Kai tu atsikeli, pakeli aukštai galvą ir, su tam tikra pamokėle, keliauji toliau. Taip, visi klystame, bet juk tame ir įdomumas - įgauname naujos patirties ir vėliau žinome kaip elgtis, kad vėl taip neatsitiktų. Arba patarimais dalinamės su kitais. Juk geriausia girdėt patarimus iš tų, kurie žino ką kalba. Moralas tas, kad čia beveik nieko nepasakiau, tačiau pati dėl savęs supratau, kad viena klaida nieko nereiškia, svarbu laiku ją suprasti ir mėginti ištaisyti. Tikiuosi ne tik aš, bet ir Jūs ateityje mažiau liūdėsite dėl savo klaidų, o galvosite apie tai, kad viskas, kas įvyksta gyvenime - likimo suplanuota. Mylėkit save ir niekada nenukabinkite nosies!