Ramus vakaras, jau seniai sutemę. Terasa pilna žmonių, kurie kalba kas ką sau. Visai prie ausies grojanti muzika smelkiasi į kūną, taip padarydama aplinką dar jaukesne. Ant stalo garuojantis puodelis arbatos, neseniai uždegta žvakė. Ji sėdi viena, rankoje smilkstanti cigaretė. Akys įsmeigtos į telefoną, nes virtualioje erdvėje gyvenimas verda be pauzių. Neskubėdama gurkšteli arbatos ir apsilaižo lūpas, nuo kurių jau seniausiai nusitrynė raudonas lūpdažis. Bet jo ir nereikia. Ir virtualių išsigalvotų dalykų irgi nereikia. Staiga Ji krupteli ir įsižiūri į viena tašką. Nejučia išjungia telefoną ir žiūri į tolį. Ir nusišypso. Tokia šypsena, kokia senokai nepuošė Jos veido. Kūną užpildo šilumą ir tada Jis atsisuka, nusišypso Jai ir daugiau nieko nebetrūksta. Nebereikia net arbatos, kuri palikta baigia atvėsti. Jai reikia tik Jo. To, kuris jaučia tą patį. Jai reikia Jo tiesiog čia. Kad ir einančio pro šalį, tačiau TĄ šypseną skiriančio tik Jai. Jauku, šilta, gera. Ir visai nebesvarbu, kad laikrodis greitai muš dvylika, o ryte reikia į mokyklą. Svarbiausia ta akimirka, kuri yra čia ir dabar. Ne virtualioje erdvėje, o apsižvalgius aplinkui.
Kažkokios keistai artimos ęmocijos apima, kai skaitau tavo įrašus. Nu žiauriai geras!
AtsakytiPanaikinti