Niekada negalvojau, kad po pakankamai ilgo laiko vėl bus taip lengva įkvėpti. Kai, atrodo, visa, kas tau svarbu, atsuka tau nugarą, rankos svyra, bandydamos pasiekti žemės branduolį, o sūrios ašaros baigia išgraužti tavo šypseną, tu tiesiog sėdi į automobilį ir simfonijų lydimas leki į visai nežinomą tau vietą. Bet tau nebaisu. Nes kuo ilgiau važiuoji, tuo labiau įsitikini, kad šalia tavęs būtent tie žmonės, kurie ir turėtų būti. Nuo minčių galva lyg padidėja, tačiau krūtinėje kažkas susitraukia. Galbūt tai tik iliuzija, o galbūt širdis atsisako priimti bet kokias emocijas ir dėl to bando pasislėpti po kitais organais. Nes pasislėpti visada lengviau, negu kovoti. Mokytis atsirinkti neigiamus jausmus, tuo pačiu atstumiant teikiamus teigiamus. Lengviau užsidaryti ir ignoruoti aplinką. Bet... tada staiga išlipant iš automobilio tave pasitinka pakankamai vėsus, tačiau šiltas oro gūsis. Ir lydi tave visą kelią link tos vietos, kurią tu matai pirmą kartą, bet jau nujautei, kad tau ten patiks. Ir kai atsigulus ant lieptelio tu plačiai atmerki akis ir pasižiūri į beribę žvaigždžių platybę, tu supranti, kad vis dėlto yra dalykų, dėl kurių verta kvėpuoti. Ir tu įkvepi. Ir iš naujo pajauti, kaip plačiai nusišypso tavo širdis. Nes gyvenimas jis toks. Jis tiesiog yra. O kaip mes jį priimsime, tai jau mūsų pasirinkimas. Svarbiausia to nepamiršti ir karts nuo karto sustoti ir įkvėpti.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą