Jei.... tai Tave.

Jei ankstų rytą saulės spinduliai apšviestų man kelią, aš paprašyčiau, kad jie apšviestų ir tą, kuriuo einantį pamatyčiau Tave.

Jei pirmajam dienoj kavos puodeliui neliktų cukraus, saldžiam lūpų prisilietimui pabučiuočiau Tave.

Jei šaltą žiemos vakarą snaigės palengva glamonėtų man plaukus ir veidą, aš liepčiau šitaip pamalonint ir Tave.

Jei visos dainos skambėtų kaip viena, pažadu, jos kalbėtų apie Tave.

Jei pasitaikytų galimybė atsiduoti šokiui, vieninteliu partneriu rinkčiausi Tave.

Jei iš dangaus man į delną nukristų žvaigždė, pažvelgčiau viršun su viltim, kad tokia apdovanos ir Tave.

Jei laimė būtų matuojama greičiais, aš rinkčiausi tą, kuriuo greičiau pasiekčiau Tave.

Jei skrydis atrodytų per daug bauginantis, prašyčiau mane priglausti Tave.

Jei nuo visko pavargsiu, vienintele atrama įsivaizduoju Tave.

Jei ašaros aptemdytų visa, kas gero, mano šviesa prašyčiau pabūti Tave.

Jei tamsią naktį mėnulis parodys man mano namus, aš maldaučiau, kad jis palydėtų namo ir Tave.

Jei viskas pasaulyje būtų apie kažką, aš pasirinkčiau tik apie Tave.

...jeigu kažką myli, tai tas kažkas niekur nedingsta, tiktai kažkur sėdi ir tavęs laukia...

 Nežinau kas tai ir kodėl tai, bet vos mums išsiskyrus, kai, atsigręžiant Jo nebematau, jau pradedu ilgėtis. Tipenu namo kuo lėtesniu žingsniu ir mėginu atgaminti paskutinius Jo žodžius. Veido išraišką. Tą šypseną, kuri atstoja saulę pačią niūriausią dieną. Juoką, kuris akimirksniu primena, kad gyvenimas per trumpas liūdesiui. Švelnų Jo lūpų prisilietimą prie mano rankos, kaklo, veido, prie lūpų. Ir tada tą malonų žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į manosios sielos gelmes. Užsimerkiu. Ir pradedu jausti Jo kvepalų aromatą, užsilikusį ant mano rūbų. Jaučiuosi taip, lyg Jis čia pat, šalia manęs. Galėčiau kristi tiesiai į Jo glėbį ir tikiu, kad Jo stiprios rankos mane sugautų. Tada stipriai apsivytų, o lūpos tyliai tyliai į ausį pradėtų šnibždėti tik man suprantamus iki pirštų galų šiurpuliukus keliančius meilius žodžius. Ir aš be perstojo šypsočiausi. Ir dabar šypsausi. Apskritai visada, kai tik mano mintyse iškyla Jis, aš negaliu nulaikyti šypsenos. Ta eisena, kurią atpažįsti jau už keliolikos metrų tarp begalės kitų žmonių. Net iš žingsnių jau gali atskirti, kad ateina Jis. O kai neateina, kas kelias sekundes tikrini telefoną, ar tik nepraleidai kokios nors žinios. Vakarais skubi greičiau užmigti, kad tik ateitų nauja diena ir vėl Jį pamatytum; o rytais vos prasimerkus į rankas imi telefoną su viltimi, kad jau švytės Jo vardas ekrane. Ir kai tai nutinka, krenti atgal į lovą ir supranti, kad viskas yra gerai. Kad gyvenimas vis dėlto gali būti gražus. Toks gražus, kaip ir Jis, ir tu prie Jo.

  

Baimės sukausytas noras eiti.

 Kiekviena nauja diena reiškia tam tikrą naują pradžią. Pradžią, kai turi dar vieną progą ištaisyti savo klaidas. Pasakyti neištartus žodžius. Atsiprašyti. Atsisveikinti. Arba iš naujo pamilti.
 Tą rytą atsimerkusi ir pamačiusi Jį šalia šiek tiek sutrikau. Jis buvo gražus kaip niekada. Gražesnis nei visas tas dienas prieš tai. Dar mieguistas, bet bandantis man šypsotis. Ir tai man sukėlė nežmogiškai malonų jausmą, kuriam negalėjau atsispirti. Pajaučiau, kaip nežemiška trauka bando mane prie Jo pririšti. Buvo labai keista, nes maniau, kad tas jausmas nebegrįš. Po visų išlietų ašarų, pykčių ir skausmo... Maniau, kad niekada nieko neįsižiūrėsiu. Bet tą rytą kažkas pasikeitė. Lyg atėjęs supratimas, kad reikia priimti gyvenimo iššūkius ir naudotis progomis, mane pažadino. Ir, stipriai Jį pabučiavus, aš negalėjau nustoti svajojus. Apie tai, koks iš tiesų gražus yra pasaulis, bet žmonės bijo atsimerkti. Ir naudotis progomis. Jie bijo bandyti ir ieškoti to, kas iš tiesų yra jų. Banalu, bet nepabandęs tu niekada nesužinosi. Ir grauši save kiekvieną vakarą mintimis "O kas, jeigu...?". Apsispręsti reikia čia ir dabar. Suteikti progą ir pabandyti. Nes nepabandžius nepamatysi, koks nuostabus yra kitas žmogus. Nepamatysi jo pastangų. Rūpesčio. Užuojautos. Šypsenos, skirtos tik Tau. Ir neišgirsi to nepriekaištingo juoko, kuriuo jis juokiasi tik tau prajuokinus. Ir pats neturėsi progos įdėti savo pastangų į kitą asmenybę, taip ją praturtinant.
 Žmonės yra gražūs, bet jie beprotiškai bijo. Bijo bandyti. Nudegti. Suteikti progą. Pažinti. O juk taip netyčia galima praleisti savo gyvenimo mūzą, praeinančią pro šalį.

Ne mano. Netikra. Netyčia.

 Labai keista kaip per ypatingai trumpą laiką Tu sugebėjai mane sužavėti. Tau nereikėjo nė mėnesio. Net savaitės. Užteko valandos. Valandos kelio namo, pripildytos daug šilumos, pokalbių ir juoko. Bandymas pažinti, suprasti ir atrasti. Sužavėti ir parodyti save, koks esi viduje. Užteko tik paimti už rankos ir stipriai suspaudus priglausti prie savęs. Nusišypsoti. Ir laukti šypsenos atgal. Ir aš negalėjau jos neparodyti. Buvo per daug gera. Taip gera, kad atrodė lyg sapnas. Iš kurio pabudau visai netrukus. Tiksliau, Tu mane pažadinai. Nesureikšminau to, juk mūsų keliai persikirto vos kelis kartus ir visa tai buvo tik fantazija. Pabėgimas nuo kitų problemų ir bandymas surasti saugų prieglobstį Tavyje. Ir, kai atrodė, kad Tu irgi to nori... nusisukai. Neskaudėjo. Labiau net juokinga buvo. Ne iš Tavęs, jokiu būdu ne! Iš savęs. Kokia silpna ir trapi esu, kad net nesugebu apsisaugoti pati, o vis naiviai tikiuosi, kad kas nors bus tuo ramsčiu. Bet kai kitą dieną aš vėl Tave pamačiau, kažkoks keistas jausmas persmelkė mane. Lyg kažkas paėmęs ploniausią adatėlę braižo man per širdį. Iš lėto. Atsargiai. Gal net nenorėdamas. Ir tada supratau, kiek daug dar apie Tave nežinau ir kaip stipriai noriu sužinoti. Tu - kaip uždraustas vaisius, kurio atsikandus norisi dar ir dar. Ir niekada neprisisotini. Bet viskas kitaip. Tu ne tik uždarei man duris, bet ir užrakinai spyna. Ir prie Tavęs aš tik kaip mažytis katinėlis, permirkęs nuo lietaus prie namo slenksčio ir vis dar slapčia tikintis, kad durys atsivers ir kas nors įsileis vidun.

Gyventi ir Mėgautis.

Vakar aš pabuvojau danguje. Tikrai, nemeluoju. Bet ne, ne tame Danguje, į kurį patenkame (arba ne) po mirties, bet tame, kurį matome pakėlę aukštai galvas. Ar kada nors svajojote ir jūs ten atsidurti? Bent minutei. Tuomet kodėl neieškojote būdų ten patekti? Vakar antrą valandą nakties vien su apatiniais nutypenau prie lieptelio krašto ir pakėliau aukštyn savo galvą. Beprotiškai daug žvaigždžių kybojo virš mano galvos ir tada aš pamačiau tą patį vaizdą atsispindintį vandenyje. Tai buvo taip nuostabu, kad sekundei palikau viską šioje planetoje ir mintimis iškeliavau į nenupasakojamas galaktikos platybes. Taip stipriai užsimaniau ten atsirasti fiziškai, kad, net nesusimąstydama apie tai, koks ežero gylis, ar kas gali mane ten sutikti, aš tiesiog šokau. Šokau tiesiai į žvaigždėtą dangų, kuris sutiko mane taip svetingai, kad norėjosi dar ir dar. Bet jausmas jau buvo nebe tas. Ta pirmoji akimirka yra pati pačiausia. Daugiau tokių nebebus. Ji ypatinga. Ir tokias reikia branginti ir saugoti. Ir tokius momentus reikia išnaudoti. Šiandien eidama gatve pajutau šviežių bandelių kvapą. Tos kepyklėlės anksčiau nebuvau mačiusi, tačiau ausinėse grojusi melodija iš filmo Amelie mane tiesiog nutempė tiesiai link jos. Nusipirkau dvi bandeles, o popierinį maišelį, į kurį man jas supakavo, įsimečiau į tašę. Pakeliui dar nusipirkau pieno. Beprotiškai seniai gėriau pieną, todėl šį kartą negalėjau praleisti progos. Ir tada užlipau ant namo stogo, esančio miesto centre. Nusimečiau tašę ir atsigulus pradėjau stebėti debesis. Vis gi koks neįtikėtinas kontrastas tarp dienos ir nakties. Aš gulėjau ir valgiau, ir gėriau tą pieną. Užsimerkiau ir plačiai nusišypsojau gyvenimui. Galbūt daugiau nebeturėsiu tokios progos, todėl turiu būtinai ją išnaudoti. Ir daryti tai, kas tik šauna į galvą. Ne svarstyti, bet daryti. Prasibėgti pusnuogei vidury nakties mokyklos stadione, apsikabinti nepažįstamą žmogų gatvėje ir stebėti jo reakciją, taškytis basomis miesto gatvių balose, nebijoti šokti pagal muziką, kurią girdi tik tu vienas ir tuo užkrėsti visus kitus, daug šypsotis ir gyventi, nes juk tai nieko nekainuoja. Mėgautis.

Įkvėpk, "<...> akimirka žavinga"

 Niekada negalvojau, kad po pakankamai ilgo laiko vėl bus taip lengva įkvėpti. Kai, atrodo, visa, kas tau svarbu, atsuka tau nugarą, rankos svyra, bandydamos pasiekti žemės branduolį, o sūrios ašaros baigia išgraužti tavo šypseną, tu tiesiog sėdi į automobilį ir simfonijų lydimas leki į visai nežinomą tau vietą. Bet tau nebaisu. Nes kuo ilgiau važiuoji, tuo labiau įsitikini, kad šalia tavęs būtent tie žmonės, kurie ir turėtų būti. Nuo minčių galva lyg padidėja, tačiau krūtinėje kažkas susitraukia. Galbūt tai tik iliuzija, o galbūt širdis atsisako priimti bet kokias emocijas ir dėl to bando pasislėpti po kitais organais. Nes pasislėpti visada lengviau, negu kovoti. Mokytis atsirinkti neigiamus jausmus, tuo pačiu atstumiant teikiamus teigiamus. Lengviau užsidaryti ir ignoruoti aplinką. Bet... tada staiga išlipant iš automobilio tave pasitinka pakankamai vėsus, tačiau šiltas oro gūsis. Ir lydi tave visą kelią link tos vietos, kurią tu matai pirmą kartą, bet jau nujautei, kad tau ten patiks. Ir kai atsigulus ant lieptelio tu plačiai atmerki akis ir pasižiūri į beribę žvaigždžių platybę, tu supranti, kad vis dėlto yra dalykų, dėl kurių verta kvėpuoti. Ir tu įkvepi. Ir iš naujo pajauti, kaip plačiai nusišypso tavo širdis. Nes gyvenimas jis toks. Jis tiesiog yra. O kaip mes jį priimsime, tai jau mūsų pasirinkimas. Svarbiausia to nepamiršti ir karts nuo karto sustoti ir įkvėpti.

Akimirka. Čia ir dabar.

Ramus vakaras, jau seniai sutemę. Terasa pilna žmonių, kurie kalba kas ką sau. Visai prie ausies grojanti muzika smelkiasi į kūną, taip padarydama aplinką dar jaukesne. Ant stalo garuojantis puodelis arbatos, neseniai uždegta žvakė. Ji sėdi viena, rankoje smilkstanti cigaretė. Akys įsmeigtos į telefoną, nes virtualioje erdvėje gyvenimas verda be pauzių. Neskubėdama gurkšteli arbatos ir apsilaižo lūpas, nuo kurių jau seniausiai nusitrynė raudonas lūpdažis. Bet jo ir nereikia. Ir virtualių išsigalvotų dalykų irgi nereikia. Staiga Ji krupteli ir įsižiūri į viena tašką. Nejučia išjungia telefoną ir žiūri į tolį. Ir nusišypso. Tokia šypsena, kokia senokai nepuošė Jos veido. Kūną užpildo šilumą ir tada Jis atsisuka, nusišypso Jai ir daugiau nieko nebetrūksta. Nebereikia net arbatos, kuri palikta baigia atvėsti. Jai reikia tik Jo. To, kuris jaučia tą patį. Jai reikia Jo tiesiog čia. Kad ir einančio pro šalį, tačiau TĄ šypseną skiriančio tik Jai. Jauku, šilta, gera. Ir visai nebesvarbu, kad laikrodis greitai muš dvylika, o ryte reikia į mokyklą. Svarbiausia ta akimirka, kuri yra čia ir dabar. Ne virtualioje erdvėje, o apsižvalgius aplinkui.

Juk su Ta šypsena viskas paprasčiau

 Pavasaris buvo gan ankstyvas, tačiau orai buvo panašesni į rudens. Ėjimas namo visada prailgdavo, nors ausinėse ir grodavo mėgstamiausios dainos. Dėl šių priežasčių kartais Ji rinkdavosi važiuoti autobusu, kad ir koks trumpas būdavo kelias. Kaskart tas pats autobusas ir kelionė vienodu maršrutu. Atsisėsdavo prie to pačio lango ir matydavo pro šoną pralekiantį tą patį vaizdą. Pastatai, automobiliai, vos degančios žibintų šviesos. Ji atremdavo galvą į langą ir įsižiūrėdavo į dangų. Į tas beprotiškas ir neapsakomas dangaus platybes, kuriose sukasi milijonai paslapčių. Ir tos paslaptys kiekvieną kartą pažadindavo Jos sąžinę, primindamos apie trapų gyvenimą ir dalykus, kuriuos Ji galėjo tądien padaryti, bet neišdrįso. Neišdrįso pasakyti. Paprieštarauti. Pakritikuoti. Apginti savo pozicijos ir savęs pačios. Bet giliai viduje Ji buvo tokia pavargusi nuo visko, kad pasirinko paprastą tylėjimą. Nes tylą žmonės renkasi tada, kai nebeturi arba nebežino ką sakyti. Ir bijo. Užvertusi akis į viršų, kad eilinė ašara neiškristų iš jos krištolinių akių, ji giliai įkvepia ir lūpos kampučiu šypteli. Ir su ta šypsena Ji tikisi kada nors atrasti save. Iš naujo.

Iki pilnos laimės reikia tiek nedaug

 Į duris beldžiasi vakaras ir saulė po truputį ruošiasi mus palikti. Sėdžiu rami, šukuoju plaukus. Staiga suvibruoja telefonas. Keistas jausmas persmelkia mano širdį. Atsargiai pakeliu jį ir pamatau žinutę "Jau laukiu". Nusišypsau pati sau ir smunku pro duris, kol nepasipylė klausimai, kur einu. Atvėrus lauko duris mane pasitinka šilto vėjo gūsis ir besileidžiančios saulės spinduliai. Šiek tiek prisimerkiu, tačiau tada pamatau Jį. Neskubėdamas, tvirtu žingsniu Jis eina link manęs, nusiima akinius nuo saulės ir nusišypso. Ak, ta šypsena! Tokia, už kurią galėčiau paaukoti milijoną, kad tik dažniau ją matyčiau. Jaučiu, kaip greitai spurda mano širdis. Atrodo, lyg norėtų išsiveržti laukan. Priėjęs Jis kažką sako, bet aš nieko negirdžiu. Jausmas, lyg pasaulis slysta iš po kojų. Bet iš gerosios pusės. Atsargiai krentu į Jo glėbį, Jis stipriai suspaudžia. Kelios sekundės, kurios išgelbsti nuo visos dienos rūpesčių. Kelios sekundės, kurios priverčia pasijusti saugia ir reikalinga. Sekundės, dėl kurių verta kovoti. Nors neilgam, bet tai yra tai, ko visiems taip trūksta.

Buvimas kažkuo ir tuo pačiu niekuo

 Jei kada nors tau atrodys, kad pasaulis atsigręžė prieš tave, tu nebijok. Šalia yra žmogus, kuris tikrai, kad ir kas benutiktų, eis koja kojon su tavimi. Net jei tu to žmogaus ir nematai, jis mato tave. Jeigu nemato akimis, kiekvieną dieną tu sukiesi jo mintyse. Tas žmogus nori matyti tave visada su šypsena, visada jis aukosis dėl tavo laimės. Paslapčia jis seks tave akimis ir svajos, kada nors eiti šalia. Paliesti. Išgirsti žodžius, sakomus tik jam vienam. O tu iškėlęs galvą žygiuosi savo keliu nė nesusimąstydamas apie tai, kas vyksta aplinkui. Ir vieną dieną tau bus liūdna. Viduje šauksi ir verksi, norėdamas, kad kas nors išklausytų. Bet niekas negirdės. Ir galbūt tada suprasi, kaip sunku likti nesuprastam ir nepripažintam. Ir iš dalies tau bus gėda. Už visas akimirkas, kai jauteisi karaliumi ir nesupratai, jog pats sukiesi marionečių pasaulyje.

Kitaip, bet kaskart taip pat

 Apvalus stalelis, šalia du foteliai. Du šviesiai oranžiniai puodeliai, du žmonės. Ji geria išskirtinai tik juodą kavą. Jis gi renkasi juodą arbatą. Slapta abu žiūri viens į kitą ir galvoja, kad žvilgsniai nepastebimi. Analizuoja. Normalu gilintis į tai, kas domina, kas svarbu. Staiga prasiveria kavinės durys ir į vidų įsibrauna šaltas vėjo gūsis. Ją nukrečia šiurpas ir nusipurtydama batu netyčia švelniai Jam baksteli į koją. Pasimetus ir paraudus mergina puola atsiprašinėti, o Jis, toks vyriškas ir nuostabus, tik šypsosi ir tikina, kad viskas gerai. Ji gurkšteli kavos ir neskubėdama pastato puodelį į vietą. Geriau įsižiūrėjęs Jis pamato ant dangtelio raudono lūpdažio likučius. Pakelia akis į Ją ir įdėmiai įsižiūri. Žodis po žodžio Ji bando suregzti sakinį, bet pernelyg bijo susigadint įvaizdį prieš Jį. Jis susijuokia. Švelniai. Ji nutyla. Jis taip pat. Atsiprašo. Nejauki tyla. Atrodo, kad ji tęsiasi ištisą amžinybę. "Dieve, Ji tokia graži", pagalvoja Jis ir nusišypso. Mergina sutrinka ir paklausia, kas nutiko. Jis tik papurto galvą ir Jie lieka sėdėję ir žiūrėję vienas į kitą. Gražu. Nauja. Seniai jausta. Ir abu jaučia, kaip palaipsniui akimis nematomi siūleliai pririša kūnus vienas prie kito.  

Jei dar kvėpuoji - gali pakeisti viską.

 Velniškai sunku yra būti. Nesvarbu kuo, būti plačiąja prasme. Būti kažkur, su kažkuo, galbūt vienam, galbūt tyloje, vakarėlyje, būti savimi arba apsimesti kažkuo. Velniškai sunku yra suderinti poreikius su pareigomis. Darbus su asmeniškumais. Realybę su vaizduote. Sunku atrasti tai, ko iš tiesų nori. Atradus - link to eiti. Einant sunku nepasimesti. Pasiekus - kelti rankas dar aukščiau. Sunku reikiamu metu susilaikyti nepakėlus balso, neapšmeižus, nepasipuikavus. Sunku atsiprašyti. Susiimti. Priimti tuos, kurie neturi kur eiti. Išklausyti tų, kurie neturi kam pasipasakoti. Sunku išgirsti. Išgirdus - patarti. Sunku mylėti ir jausti gėdą. Prisipažinti. Paklausti. Suklysti. Sunku priimti save tokį, koks esi. Sunku vakarais eiti miegot su mintimis, kad gyvenimas gražus, o rytais keltis su šypsena. Sunku gyventi dėl kitų ir įvertinti tai, ką kiti daro dėl mūsų. Bet ar kiekvienas padaro bent mažytį žingsnelį, kad būtų lengviau ir sau, ir kitiems?